Žodis „bendruomenė” itin dažnai mėgstamas linksniuoti bažnytiniuose sluoksniuose. Vis dažniau girdime ir žodžių derinį “parapijinė bendruomenė”, tačiau lieka neaišku, kokios konkrečios išraiškos slypi už jo.

Jei bendruomene laikysime žmonių sambūrį, kuris yra telkiamas vieno tikslo, idėjos ir panašių pažiūrų, tuomet mūsų parapijos yra bendruomenės. Tačiau jei bendruomenės požymiu laikysime dalyvavimą, įsitraukimą į bendrą veiklą, savitarpio pagalbą ir rūpinimąsi vieni kitais, tarpusavio bendravimą ir palaikymą, liturginį aktyvumą, tuomet Lietuvoje yra tik vienetai parapijų, kurias galime vadinti bendruomenėmis tikrąja žodžio prasme.

Vis dėlto šįsyk nesinori kalbėti apie evangelizacijos, katechezės stygių, menką tikinčiųjų švietimą, mūsų katalikų menką sąmoningumą. Siūlau savo dėmesį sutelkti į vieną iš priemonių, kuri galėtų išjudinti parapijos gyvenimą. Turiu omenyje parapijų tarybas. Jokiu būdu nekalbama apie kažin kokią panacėją, bet labiau apie galimybę ir priemonę keistis.

Visų pirma verta pabrėžti, kad jos yra numatytos Katalikų Bažnyčios kanonų teise (CIC). Kalbama apie dvejopas tarybas: – pastoracinę ir ekonominių reikalų. Beje, jei pastoracinių tarybų steigimo būtinybę paliekama diecezijos vyskupo nuomonei (kan.536 §1), tai apie ekonomines kanonai kalba taip:

„Kiekvienoje parapijoje turi būti ekonominių reikalų taryba, besivadovaujanti, šalia visuotinės teisės reikalavimų, diecezijos Vyskupo išleistomis normomis; joje tikintieji, parinkti pagal minėtąsias normas, padeda klebonui administruoti parapijos turtą, nepažeidžiant kan. 532 nuostato.” (Kan. 537)

Kaip matome, ekonominių reikalų tarybų steigimas yra privalomojo pobūdžio. Ir tai suprantama, nes kalbama apie bažnytinio turto naudojimą, parapijos pinigų, kurie yra didžia dalimi suaukojami, cirkuliaciją. Mažiausia ką toks organas turėtų atlikti kontrolės ir priežūros vaidmenį.

Galėtume paklausti, kam to reikia, ar nepasitikime savo klebonais? Juk tokių tarybų nesteigia, net aktyvūs klebonai. Problema siekia toliau, nei pasitikėjimo klausimas. Nors bėdų ir čia esama. Déja, turime liūdnų patirčių, kai praskolinamos parapijos, imamasi projektų, kurie neatitinka parapijos finansinių pajėgumų, nepalankiomis sąlygomis nuomojamas parapijos turtas, parapija steigia komercinės paskirties įmones, kurių veikla yra tik klebono ir buhalterio reikalas ir t.t.

Kaip matome, yra visas klausimų spektras, kuriuos sprendžiant daugiau galvų geriau nei viena. Be to, klebonai nuolatos skundžiasi, kad trūksta lėšų, bet kaip jų rasis daugiau aukų krepšelyje, jei tikintysis savo parapijoje nesijaučia savu, jei jis nieko nežino apie parapijos turtinę situaciją. Susidaro padėtis, kai tikintieji galvoja, kad tai klebono, o ne bendruomenės turtas. Tačiau, ar žvelgiant į nūdienes bažnytines realijas įmanoma manyti priešingai?

Viešumas, skaidrumas yra pamatas, kad žmonės dosniau atvertų pinigines. Jei jie žinos, kur eina jų aukojami pinigai, jei gerbiami parapijos žmonės dalyvaus parapijos materialinių išteklių valdyme augs jų pasitikėjimas Bažnyčios institucija. Juk itin dažnai girdimi priekaištai, kad kunigai gyvena ištaikingai, bet jei žmonės būtų labiau įjungiami į atsakingų sprendimų priėmimą, disponuotų informacija apie finansus, jie patys būtų tiesos ambasadoriais. Beje, čia turima omenyje ne formalumas, o nuoširdus troškimas taisyti esamą padėtį.

Pagaliau taip augtų bendruomeniškumo, atsakomybės jausmas. Idealiai galvojant tokios tarybos turėtų susidėti iš parapijiečių, paskirtų ar išrinktų bei reprezentuojančių įvairiausius parapijos sluoksnius. parapijos tarybos galėtų būti tarsi parapijos parlamentas. Žinoma, parapijos klebono figūra lieka centrinė. Tai primena ir 1997 m. Šventojo Sosto instrukcija “Kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais”, kurioje sakoma:

“Vyskupijos ir parapijos pastoracinė taryba, taip pat parapijos ekonominių reikalų taryba, kuriai priklauso neįšventinti tikintieji, turi tiktai patariamojo balso teisę. Jos jokiu būdu negali tapti sprendimus priimančiomis struktūromis. Tokioms užduotims vykdyti galima rinkti tiktai tikinčiuosius, pasižyminčius savybėmis, kurių reikalauja kanonų nuostatos.”

Norime to ar ne, bet parapijos gyvenime kunigai ir pasauliečiai turi būti bendradarbiai ir partneriai. Tai nelengvas kelias, reikalaujantis mentaliteto pokyčio, nes tokia yra krikščioniška egzistencija – perėjimas iš mirties į gyvenimą. Kas yra būdinga kiekvienam krikščioniui, būdinga ir visam Bažnyčios kūnui.

Tad reikia nuolatos atlikti daug ir įvairių atsivertimų: pereiti nuo krikščionio vartotojo, prie įsipareigojusio krikščionio, nuo statiškos Bažnyčios, prie broliškos bendruomenės, nuo autoritarinio valdymo, prie dalijimosi atsakomybe, nuo egoistinio rūpinimosi tik savo siela, prie rūpesčio visais Dievo žmonėmis. Iš esmės kalbama apie pastovų atsivertimą ir požiūrio atnaujinimą. Be šito Bažnyčios kūnas yra sustingęs ir apmiręs.

Susiję įrašai:

• AR VYSKUPAI KLAUSIA PARAPIJIEČIŲ NUOMONĖS APIE KLEBONUS?
• KAD KANČIOS BŪTŲ MAŽIAU
• ŽEMAIČIŲ VYSKUPYSTĖ LAUKIA NAUJO ATGIMIMO
• AR DIEVAS BODISI MŪSŲ ATLAIDAIS?
• APIE POKYČIUS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS HIERARCHIJOJE