
Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis savo pirmo oficialaus vizito į Lietuvą atvyko, kai susidarė įtampa tarp Austrijos ir Lietuvos. Latvijos prezidentas su savimi atsivežė ir dovaną – moralinę paramą „braliukui“. Latvija įteikė notą Austrijos ambasadoriui dėl sprendimo skubiai paleisti įtariamąjį Sausio 13-osios byloje buvusį KGB “Alfa” grupės vadą, pulkininką Michailą Golovatovą.
Taip mūsų kaimynė dar kartą parodė, kad esame, kaip teigė vieno animacinio filmo herojus „vieno kraujo“, baltiško kraujo. Tai įvyko nepaisant neseno buvusio Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje Antano Valionio akibrokšto, kai šis leido sau komentuoti buvusio Latvijos prezidento V.Zatlero sprendimus. Tačiau nediplomatiškas diplomatas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir toliau darbuojasi ambasadoriumi ypatingiems pavedimams.
Latviai lieka su mumis, nors ir esame linkę į juos žvelgti iš aukšto, pabrėžti kažkokį pranašumą, guosti save, kad latviams blogiau nei mums. O filosofas Arvydas Juozaitis sugeba tik pagilinti šiuos stereotipus, teigdamas apie Latviją: „Dabar didžiuliai šalies laukai jau primena tundrą.“
Tad turime suprasti, kad geri baltų santykiai nėra savaime suprantami, juos būtina puoselėti ir branginti, o tai reikalauja pastangų. Neužtenka vien gražių kalbų ir deklaracijų, būtina suvokti, kad be konkrečių veiksmų, įsipareigojimų, konkurencijos dvasios išgujimo Lietuvos ir Latvijos bendrystė yra tik gražbylystė.
Ar verta stebėtis, kad vakariečiai mūsų nepastebi, menkai pažįsta, jei mes patys (Baltijos šalys) vienas kito beveik nepažįstame? Ką, pavyzdžiui, eilinis lietuvis žino apie Latviją? Ko gero, ne ką geresnė padėtis būtų ir atvirkščioje situacijoje.
Priežasčių toli ieškoti nereikia. Juk įsijungę nacionalinių televizijų žinių laidas pamatysite reportažų apie meškiukų gyvenimo ypatybes Vokietijos zoologijos sode, bet neišvysite reportažų iš Rygos.
Buvo metas, kai nacionalinė televizija transliavo latvių kalbos pamokas, bet entuziazmas greit išsikvėpė. Taip konkrečiais darbais ir netapo kalbos, kad Lietuvoje būtų retransliuojamas Latvijos nacionalinės televizijos kanalas, o Latvijoje – mūsų. Užtat visose kabelinių ir skaitmeninių televizijų paketuose rasite “Pervyj Baltijskij Kanal”, Baltijos kraštams adaptuotą Rusijos televizijos pirmąjį kanalą. Letuvoje skaitmeninės televizijos vartotojai mato “TV Polonia”, “BBC World”, bet ne “Latvijas Televīzija”.
Tokiame kontekste lieka tik pasvajoti, kad lietuvių ir latvių mokyklose būtų baltiškos savasties dalykas, kurio metu jaunoji karta mokytųsi kaimyninės šalies kalbos, kultūros ir istorijos pagrindų.
Tačiau suvokimas, kad esame ne tik istoriškai, geografiškai, bet ir kultūriškai bei ekonomiškai surišti, kad dalijamės viena lemtimi, turėtų būti gyvas. Paprasčiausiai alternatyvos baltiškai vienybei – nėra. Ypač tai svarbu įsisąmoninti globalizacijos laikais, kai Baltijos šalys gali būti konkurencingos pasaulyje ne atskirai, o kaip regioninis vienetas. Be to, nepamirškime ir grynai politinio lygmens. Tik kalbėjimas vienu balsu padės Baltijos šalims efektyviai veikti ES struktūrose ir amortizuoti nuolatines įtampas iš Rusijos pusės, kaip, pavyzdžiui, M.Golovatovo atveju.
Būtent šito pritrūko Baltijos sesėms prieš septyniasdešimt metų, o prieš du dešimtmečius šis balsas nuskambėjo taip vieningai ir galingai, kad jį išgirdo pasaulis. Na, o po Latvijos prezidento vizito turime ištarti: „Paldies, Latvija!”
Susiję įrašai:
- NĖRA ALTERNATYVOS BALTIŠKAI VIENYBEI
- PO BALTOSIOS SPORTO ŠVENTĖS
- APIE PRIEŠUS AUSTRUS IR LIETUVOS DRAUGUS
- PREZIDENTĖ NESUSITIKS SU BARACKU OBAMA. NIEKO TOKIO?
- LIETUVA 2009-AISIAIS