Šios kadencijos Seimas dirbs toliau, nes naujais rinkimais nekvepia. Ketvirtadienį po pateikimo parlamentas nepritarė pirmalaikių rinkimų idėjai – už Seimo paleidimą balsavo tik 50 parlamentarų. Negana to, parlamentarai nusprendė ir netobulinti šio pasiūlymo.

Kitaip tariant, – kalbos apie pirmalaikius Seimo rinkimus buvo tik vandens drumstimas. Jis yra tapęs mūsų parlamentinio gyvenimo tradicija. Mat vos tik Seimas persirita per savo kadencijos ekvatorių, išsyk pasigirsta kalbų apie jo paleidimą ir naujų rinkimų būtinybę. Istorija liudija, kad tai ir likdavo kalbomis, nes pirmalaikiai rinkimai taip ir neįvykdavo. Tokį reiškinį turėjome tik 1992 metais, kai atkuriamoji Aukščiausioji Taryba nutarė pasileisti.

Tačiau apie pirmalaikius rinkimus vis kalbama. Tai nekelia jokios nuostabos, nes kadencijos ekvatorius reiškia artėjančius savivaldybių tarybų rinkimus. Tad opozicinėms partijoms tai yra galimybė garsiai pareikšti, kad jos dar egzistuoja. Nesvarbu, kad šios kalbos prilygsta musės zyzimui, bet šis įkyrus zvimbėjimas gali atkreipti rinkėjų dėmesį, priversti juos suklusti, pagalvoti, “va, ši partija kovoja, gal verta už ją ir balsuoti”.

Be abejo, kad artėjantys rinkimai buvo tas variklis, kuris stumtelėjo opozicines partijas kelti šį triukšmą. Kol kas jos turi neblogus reitingus, tačiau atsitiesianti po krizės ekonomika gali kilstelėti jau valdančiųjų populiarumą. Tam jie dar turi dvejus metus. Ir tai kelia nerimą opozicinėms partijoms, ypač socialdemokratams, kurie neturi rinkėjams pasiūlyti naujų idėjų.

Idėjų vakuumas akivaizdžiai buvo juntamas, kai “darbietis” Vytautas Gapšys, pristatydamas Seimui nutarimo paleisti parlamentą projektą, sugebėjo sugalvoti tik tokią priežastį, esą šalį ištiko ne tik ekonominė, bet ir politinė krizė, todėl reikia pasitikrinti piliečių pasitikėjimą. Tačiau identifikuoti šios krizės pėdsakus jam sekėsi sunkiai.

Užtat vaizduotės žaismo nepristigo “Tvarkos ir teisingumo” lyderis Valentinas Mazuronis, kuris pareiškė, kad nuo valdančiųjų priimamų įstatymų “žmonėms žegnotis norisi”, o nenorą pasileisti jis bandė suminkštinti ekstravagantiškais pagraudenimais: “Nebūkim kaip tas šuo, kuris sėdi ant šieno kupetos – nei pats ėda, nei kitiems duoda, tik loja ir kandžiojasi.” Tik vis neatsiranda šunų, kurie norėtų nulipti nuo tos šieno kaugės… Beje, ir tarp opozicijos šauklių.

Suprantama, kad tokios metaforos negali būti rimtas argumentas šaukti žmones į neeilinius Seimo rinkimus. Šiaip demokratinėse valstybėse įprasta, kad tokie rinkimai vyksta tik tuomet, kai politinė krizė šalyje būna akivaizdi: nepavyksta suformuoti vyriausybės, dėl politinių jėgų fragmentacijos stringa įstatymų leidyba, įsiplieskia valdžių konfliktas.

Visų šių dalykų dabartinėje situacijoje nematyti. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pavydėtinai stabili ir įtikinamai artėja prie krašto ilgaamžiškumo rekordo, jokių jo ir prezidentės konflikto požymių nematyti, o valdantieji net grąžino sau formalią daugumą Seime.

Tad kalbos apie Seimo krizę atrodo perdėtos. Juk Seimo reitingai visada buvo maži, jame visada buvo margaspalvių veikėjų, pagaliau taikyti kolektyvinį vertinimo kriterijų (“ten visi sukčiai ir vagys”) yra siaurakakčio požiūrio požymis.

Tačiau net jei pasvarsčius hipotetinę galimybę, kad įvyktų rinkimai ir pasikeistų valdžia, lieka atviras klausimas, kas pasikeistų valstybės gyvenime. Ką realiai gero padarytų socdemų, “tvarkiečių” ir “darbiečių” koalicija? Tai būtų tų pačių iki kaulų smegenų įsiėdusių veidų galerija, idėjinė impotencija ir nuolatinė įtampa.

Realiai padėtį krašte gali pakeisti tik giluminės, sisteminės reformos, kurių politinis elitas bijo kaip velnias kryžiaus. Kol nekis valdžios formavimo modelis, valdymo struktūra ir metodai, ekonominės strategijos, nebus išryškinta takoskyra tarp valdžių, tol tikėtis kažin kokio proveržio yra naivu.

Susiję įrašai:

• PREZIDENTĖ LAIKO „AUKSINĘ AKCIJĄ“
• TIKRASIS IR VIENINTELIS KRITIKAS – LAIKAS
• POLITINEI SISTEMAI REIKIA NAUJOS PRADŽIOS
• POLITIKOS APŽVALGININKAS TOMAS VILUCKAS: MASIŲ SUKILIMAS
• KAS PJAUS ŠAKĄ, ANT KURIOS SĖDI