ONCE – APIE MEILĖS NEPALIESTUMĄ IR TIKRĄ MUZIKĄ

Žinau, kad esu atsilikęs, bet tik vakar pažiūrėjau Once (“Kartą”). Nors filmas ne šedevras, paprastas kaip gruodžio diena, bet jis palieka pėdsaką. Po filmo norisi tikėti, kad svajonė yra gyvenimo variklis, norisi jaukiai būti su brangiu žmogumi šalia. 

Dviejų nepažįstamųjų, kuriuos suvedė muzika, meilė. Jis (airių pabų grupės „The Frames“ lyderis Glen Hansard) – muzikantas ir dainų kūrėjas iš Dublino, dieną taisantis dulkių siurblius tėvo parduotuvėje, vakarais grojantis gatvėse ir svajojantis tapti žvaigžde. Ji (kine debiutuojanti muzikantė Markéta Irglová) – čekė imigrantė, dirbanti bet ką ir aistringai skambinanti pianinu. Jie susitinka. Galbūt tai naujos meilės ir puikaus gyvenimo pradžia.

Nepamenu kuomet bemačiau filmą apie meilės nepaliestumą, kuris tiesiog tvyro ore. Sunku rasti nūdienos kultūroje analogą, kai meilė tarp dviejų žmonių išreiškiama ne kūnu, žodžiais, o kūryba, bendradarbiavimu, neverbaline kalba. Viską puikiai išreiškia muzika, neveltui apdovanota “Oscar”. 

„Įspūdingas“ filmo biudžetas (130 000 eurų) paliudija, kad kuria asmenybės, o ne pinigai. Žiūrėdamas kaip vykusiai vaizduojamas čekų emigrantų gyvenimas, prisiminiau blankųjį „Nereikalingi žmonės“, kuris skiriasi tik vietinę rinką nukreiptų PR. Man lieka klausimas, kada čia, Lietuvoje, bus sukurta kažkas bent panašaus į Once? Gal kai mūsų TV rodys tokius filmus ir užaugs kurianti, o ne simuliuojanti karta?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: