
Per šias Velykas buvo paskelbti portalo DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos gyventojų apklausos, kuria siekta išsiaiškinti, kiek žmonės yra susipažinę su katalikiškuoju mokymu, rezultatai.
Apklausos duomenys tikrai įdomūs. Jie skelbia, kad sielos, bet ne kūno prisikėlimu tiki 65,8 proc. apklaustų gyventojų. Tik 16,3 proc. manė, kad prisikelsime kartu su kūnu, bet jis bus iš kitos materijos, 4,1 proc. respondentų sakė, kad iš kapų prisikelsime su tuo pačiu kūnu, kurį turėjome žemėje, o dar 4,4 proc. gyventojų pritarė, jog iš mirusiųjų prisikels tik nusipelniusieji ir susitiks su savo artimaisiais, o 9,4 proc. žmonių nepateikė jokio atsakymo. Persikūnijimu (reinkarnacija) tiki 18,5 proc. respondentų, dar 10,1 proc. žmonių mano, jog po mirties žmogus vėl atgimsta žemėje, bet nebūtinai žmogumi.
Šie duomenys kai kuriuos įsivaizdavimus apie mūsų visuomenę patvirtina, kitus – paneigia. Pavyzdžiui, viešajame diskurse gajus įsitikinimas, kad lietuviai visuotinai priima persikūnijimo teoriją. Tačiau taip manančiųjų 18,5 proc. nėra labai įspūdingas skaičius. Tai tas visuomenės sluoksnis, kuris nesaisto savęs su Bažnyčios institucija, bet nori savo pasaulėvaizdyje turėti “kažką dvasingo”, kas jiems leistų atsiriboti nuo visiškai materialistinės pasaulėžiūros.
Tiesa, prie jų turėtume pridėti dar 10,1 proc. manančiųjų, jog po mirties žmogus vėl atgimsta žemėje, bet nebūtinai žmogumi. Čia vertėtų pastebėti, kad tuo atveju, kai kalbame apie anuos dvidešimt proc., kurių religingumas dažniausiai ir tepasireiškia persikūnijimo “dogma”, tai jie galimai dar yra “paslankūs” pokyčiams. Juk kalbama apie žmogų, kurio pasaulėvaizdį sudaro žiniasklaidos, popkultūros, ezoterinių ideologijų pateikiami fragmentai. Toks pasaulėvaizdis neturi tvirto audinio ir aiškios doktrinos.
Tuo tarpu 10 proc. įsitikinusių, kad atgimstama nebūtinai žmogumi jau yra ideologiškai angažuoti, nes yra susipažinę su azijietiškomis arba pagoniškomis persikūnijimo teorijomis. Tai reiškia, kad tie žmonės ne tik gilinasi į nekrikščioniškus mokymus, bet juos yra įsisavinę ir priėmę. Kaip bebūtų, bet apie trečdalis lietuvių tiki kokia nors persikūnijimo po mirties variacija.
Kiek mažiau (apie 25 proc.) tiki krikščioniška kūno prisikėlimo iš numirusių doktrina. Vėlgi neapsineima be tam tikrų išlygų, nes puspenkto nuošimčio įsitikinę, kad prisikėlimas tik “gerųjų” lemtis, o dar 4 proc. pasirinko ekstravagantišką prisikėlimo su tuo pačiu kūnu teoriją. Tai leidžia daryti prielaidą, kad čia kalbama apie tuos šalies žmones, kurie šventadieniais lankosi įvairių konfesijų maldos namuose, yra skaitę Bibliją, girdėję kažkokius mokymus šia tema.
Tačiau “kritinę masę” (65,8 proc.) sudaro žmonės, kurie tiki tuo, kad “žmogaus kūnas neprisikels, amžinai gyvens tik siela”. Tiesa, su šiuo sielos amžinumu puikiai dera ir idėja apie reinkarnaciją. Vis dėlto toks rezultatas kelia dvejopų minčių. Juk atrodytų, kad neigiamas tikėjimas prisikėlimu, pati krikščionybės šerdis, tai kas sudaro jos esmę.
Tačiau vien apmaudauti, stebėtis ir kaltinti žmones dėl jų pažiūrų būtų trumparegiška. Verčiau paklauskime savęs, ar Bažnyčios aktyvas padarė pakankamai, kad prisikėlimo žinia pasiektų kuo platesnes auditorijas? Ar ne per dažnai mokymuose ir pamoksluose girdime abstrakčius išvedžiojimus apie „sielas”, „dvasingumą“, „vėles“ ir pan.? Ar mūsų liturgijos ir skelbimas nestokoja prisikėlimo žinios šviežumo, jo teologinės gelmės apmąstymo?
Kita vertus, tas didžiulis procentas, kurie tiki sielos amžinumu yra puiki terpė nešti Evangelijos žinią. Juk šie žmonės nėra visiškai apimti materializmo bacilos ar uždari nuo to, ką įprasta vadinti amžinosiomis vertybėmis. Jie yra tarsi neišnaudotas potencialas, kuriame gali pasireikšti prisikėlimo naujiena.
Prisiminkime, kad prisikėlimo žinia nuo pat savo pradžios susidūrė su priešiškumu. Juk po apaštalo Pauliaus kalbos Areopage, ten buvę reagavo skeptiškai: „Išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: „Apie tai tavęs paklausysime kitą kartą.” (Apd 17, 32) Tačiau be jos nėra Bažnyčios.
Susiję įrašai:
- LAUKTI PRISIKĖLIMO ŽENKLŲ
- KŪNAS
- „JEI KRISTUS NEBŪTŲ PRIKELTAS, TUŠČIAS BŪTŲ MŪSŲ TIKĖJIMAS“
- SOCIOLOGINĖS MIKALDOS PRANAŠYSTĖS
- JĖZUS KRISTUS ANT KRYŽIAUS PRISIMINĖ KIEKVIENO MŪSŲ VARDĄ