Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė pateikė Visuomenės informavimo įstatymo pataisos projektą, kuriame pasiūlė iš reikalavimų reklamai išbraukti nuostatą, draudžiančią įžeisti religinius jausmus ar politinius įsitikinimus. Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė svarsto, kad sąvoka „religinių jausmų ar politinių įsitikinimų įžeidimas“ nėra aiški, o, pavyzdžiui, kraujo donorystės reklama galinti būti Jehovos liudytojų religinių jausmų įžeidimas.

Akivaizdu, kad ne sąvokos domina odiozinę socialdemokratę. Mat pataisos pasirodė tuoj po Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų ir Lietuvos moterų vienuolijų vyresniųjų konferencijos išplatinto bendro pareiškimo, kuriuo jie kreipėsi į naują alaus rūšį pradėjusią gaminti ir reklamos kampaniją pradėjusią bendrovę „Švyturys – Utenos alus“, nes pasijuto įžeisti ir paniekinti, kai ši bendrovė savo produkcijos reklamai pasirinko vienuolių pranciškonų įvaizdį. Vienuoliai teigė, kad šitaip yra menkinamas ir iškreipiamas jų įvaizdis Lietuvoj.

Faktas, kad po vienuolių pareiškimo išsyk sekė ne tik aludarių atsiprašymas, reklaminės akcijos nutraukimas, bet ir minėtosios pataisos rodo, kad tokie atsiprašymai yra tik taktiniai manevrai. Tiesa, kol A. M. Pavilionienė galanda kalavijus atakai, galima pasidairyti po platųjį pasaulį ir įsitikinti, kad religinės simbolikos naudojimo komercijos tikslais sąlygos daug kur griežtėja.

Štai JAV nebuvo leista įregistruoti vyno „Madona“, drabužių „Jesus“, o Didžiojoje Britanijoje moteriškiems rūbams uždraustas prekės ženklas „Hallelujah“. Įdomu, kad teismai motyvuodavo tuo, ką siekiama išbraukti iš mūsų įstatymų: būtent reikia įvertinti galimą tikinčiųjų vartotojų reakciją į tokią produkciją. 2005 metais Prancūzijos vyskupai laimėjo teisminius ginčus prieš madų kūrėjus Marithé ir François Girbaud, kurių reklamoje Leonardo da Vinčio „Paskutinė vakarienė“ panaudota itin provokuojamai.

Prisiminkime, kad praėjusiais metais „Antonio Federici“ ledų reklamoje buvo pavaizduota paskutinius mėnesius nėščia vienuolė bažnyčioje su ledų indeliu ir šaukšteliu rankose. Užrašas prie reklamos skelbė „Immaculately conceived“, kas gali reikšti ir „Nepriekaištingai sugalvota“, ir „Nekaltai pradėtoji“. Kitas reklamos autorių panaudotas šūkis buvo „Ledai yra mūsų religija“ (Ice cream is our religion). Reklamos standartų valdyba (ASA), kuri D. Britanijoje kontroliuoja reklamos naudojimą, uždraudė šią reklamos kampaniją šioje liberalioje ir visai ne katalikiškos tradicijos šalyje dėl „katalikybės išjuokimo“.

Net liberalios šalys suvokia, kad egzistuoja tam tikros ribos. Beje, reklamos kūrėjai susilaukia kritikos ne tik iš krikščionių. Piktinasi gėjų teisių, gyvūnų apsaugos aktyvistai, feministės, o žymiojo „Benetton“ fotografo Olivier Toscani darbas, vaizduojantis mirštantį nuo AIDS ligonį, šokiravo kiekvieną etikos principus suvokiantį žmogų.

Be abejo, visos šios diskusijos kelia klausimą, kokios oficialios pozicijos reklamos klausimais laikosi Katalikų Bažnyčia. Dar popiežius Paulius VI yra taikliai pasakęs, kad „niekas šiandien negali išvengti reklamos įtakos“. Tas pats popiežius yra raginęs katalikus atidžiai stebėti šiuolaikinių reklamos technologijų plėtrą ir mokėti jomis naudotis. Deja, mūsų krašte didžioji katalikų dalis į reklamą žiūri kaip į blogį. Rezultatas – katalikiškos žiniasklaidos priemonės gauna labai mažai (arba visai jokių) pajamų iš reklamos, neturime šios srities specialistų, nevyksta jokių reklaminių akcijų.

1997 metų vasario 22 dieną Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių tarnyba išleido dokumentą „Etika reklamos srityje“. Šis dokumentas gana nuodugniai stengiasi analizuoti reklamos poveikį ir vaidmenį nūdienos visuomenės gyvenime. Negana to, pats reklamos reiškinys vertinamas pozityviai. Šiame dokumente pirmiausia pabrėžiama reklamos nauda, po to aptariama jos žala įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, ir galiausiai pateikiami moraliniai principai, kuriais turėtų vadovautis reklamos kūrėjai. Tarp jų išskiriamas melo vengimas, pagarba žmogaus asmens orumui ir socialinė atsakomybė.

Neapeinamas tylomis ir religinių simbolių naudojimas reklamoje:

„Reklamos vadybininkai, siekdami skatinti gaminių pardavimą, kartais įpina religines temas arba naudoja religinius vaizdus bei asmenybes. Nėra nieko bloga, jei tai daroma skoningais, priimtinais būdais; tačiau ši praktika yra pasibjaurėtina ir įžeidžianti, kai religija išnaudojama ir traktuojama nepagarbiai“.

Tad jei reklamoje vienuolės žaidžia su „mobiliukais“ nėra ko įsižeisti, bet kai pilvotas „pranciškonas“ maukia alų, šis katalikui gali tapti ir atgrasus. Kai reklamos kūrėjai praranda gerą skonį ir savireguliaciją, tuomet įstatymo saugiklis yra visai ne pro šalį

Susiję įrašai:

• 2012 – BAŽNYČIOS METAI LIETUVOJE:IŠŠŪKIAI IR POKYČIAI
• REKLAMA – SU RELIGINIU KOKYBĖS ŽENKLU
• KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI
• APIE EROTINIUS VIENUOLĖS ŠOKIUS
• TAI VADINAMA SKAIDRIA IR MORALIA POLITIKA