Kiekvienas krikščionis turi išspręsti vieną aiškią dilemą – nustatyti savo santykį su pasauliu. Tuo labiau kad Biblija byloja: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje“ (1 Jn 2,15), tačiau kitoje vietoje randame tokius žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3,16). Atrodytų, atsiduriame kažkokioje keistoje dichotomijoje – viena vertus, esame raginami atmesti pasaulį, kita vertus, tarsi kalbama apie skirtingus pasaulius.

Situaciją daro keblesnę tai, kad abiem atvejais pasauliui nusakyti vartojamas tas pats graikiškas žodis kosmos. Tai reiškia, kad turime pranokti žodį ir skverbtis į reikšmę, į prasmę, tik tuomet skirtingi kontekstai padės rasti esmę.

Vertėtų nepamiršti, jog senovės žmonės pasaulį suvokė kaip dviejų priešiškų jėgų mūšio lauką. Tai labai aiškiai matyti zoroastrizmo – senovės Persijos – religijoje. Žydai buvo susipažinę su šia religija, nes ji paliko nemenką pėdsaką Romos imperijos platybėse. Zoroastrizmui pasaulis yra dviejų priešiškų jėgų, šviesos ir tamsos dievų, Ahura Mazdos ir Angra Mainjaus kovos vieta. Tuomet žmogui yra labai svarbu apsispręsti, į kieno pusę, šviesos ar tamsos, jis stos?

Tačiau krikščionių tikėjimo teiginys, kad egzistuoja praraja tarp pasaulio ir Bažnyčios, kilo dėl kitų priežasčių. Žydai daug šimtmečių tikėjo, jog laikas yra suskirstytas į du amžius – šį, kuris yra blogio ir nelabumo, pranykstantis amžius, ir į ateinantį, gerą ir maloningą, Dievo amžių. Krikščionys buvo visiškai įsitikinę, kad per Jėzaus asmenį atėjo šis amžius. Dievo karalystė jau yra čia, bet jis atėjo ne šiam pasauliui ir yra ne šio pasaulio, o įsikūnijo Bažnyčioje. Tad gyvenimas Bažnyčioje, tai – gyvenimas ateities, būsimajame, kupiname malonės, amžiuje, o pasaulis ir toliau egzistuoja šiame sugedimo ir blogio amžiuje. Vadinasi, tarp Bažnyčios ir pasaulio žioji praraja, tarp jų negali būti „draugystės“, net kažkokio kompromiso.

Tačiau svarbu suvokti, ką apaštalui Jonui reiškia žodis kosmos. Krikščionys negali nekęsti pasaulio kaip tokio, nes jis yra Dievo sukurtas, ir visa, ką Dievas sukūrė, buvo gera. Jėzus mylėjo pasaulio grožį ir sakė, kad Saliamonas visa savo didybe atrodė prasčiau už vienadienes lelijas. Jėzus dažnai savo palyginimuose minėdavo aplinkinio pasaulio reiškinius. Pagaliau jis mirė už šį pasaulį. Taigi šiuo atžvilgiu krikščionys negalėjo nekęsti pasaulio. Jis priklauso ne velniui, o Viešpačiui ir yra jo gerumo, grožio bei pilnatvės ženklas.

Tačiau žodis pasaulis įgavo ir erdvės be Dievo reikšmę. Vienas teologas taip apibrėžia kosmos prasmę pagal Joną: „Autoriui po šiuo žodžiu slypi žmonių visuomenė, kuri remiasi klaidingais principais, dominuojamais žemų įgeidžių, netikrų vertybių ir egoizmo.” Kitaip tariant, Jono pasaulėvaizdyje kosmos atstovauja pagonių visuomenei su savo netikromis vertybėmis ir stabmeldyste.

Popiežius Benediktas XVI savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ pateikia tokią žodžio pasaulis interpretaciją: „Šiuo žodžiu nusakomas žmonių pasaulis, koks jis tapo istorijoje: jame, taip sakant, ‘natūraliu dalyku’ tapo korupcija, melas, smurtas.“ Popiežius pasaulio erdvę priskiria ir vokiečio Martino Heideggerio įžvalgas apie nuopolį į „beasmeniškumą“, egzistavimą „neautentiškume“. Galiausiai jis apibendrina: „Kaip tik tokia yra Jėzaus užduotis, į kurią įtraukiami mokiniai: išvesti „pasaulį“ iš žmogaus susvetimėjimo Dievo ir savo paties atžvilgiu, kad jis vėl taptų Dievo pasauliu, o žmogus vėl pasidarytų visiškai pats savimi, susivienydamas su Dievu.“ (86 p.)

Tai kviečia krikščionį neužsiverti nuo pasaulio, skęsti dvasingume, bet žvelgti į šį pasaulį Dievo žvilgsniu. Žinoma, reikalinga malda ir laikas su Dievu, bet tai nėra krikščionio tikslas, o veikiau priemonės jį pasiekti. Tikslas yra krikščionybės apraiškos kasdienybėje. Krikščionybė niekada nesiekia atitraukti asmens iš gyvenimo, tačiau ji suteikia žmogui jėgų kovoti ir gyventi visomis sąlygomis. Ji nesiūlo mums išsigelbėjimo nuo gyvenimo problemų, tačiau kai ką svarbiau – sprendimo būdą. Ji nesiūlo taikos, bet pergalę kovoje, gyvenimo būdą, kur problemos nėra apeinamos ir išvengiamos, tačiau susiduriama su jomis kaktomuša, ir jos įveikiamos. Juk pats Jėzaus asmuo teigia, kad gyvenimo šurmulyje pasireiškia krikščionybės gyvastingumas.