NEGALIA ŠALIA MŪSŲ

Šiandien minima Pasaulinė neįgaliųjų diena suteikia progą prabilti apie negalią. Tema nepatogi, daug kam neįdomi, atrodanti neaktuali. Tačiau negalia visada yra šalia mūsų. Pasiklausęs istorijų, kaip vienas ar kitas žmogus atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje, nustembi, kad iki negalios – vienas žingsnis. O vėliau tai, kas vadinama kraupiu žodžiu, – atskirtis.

Kai XVIII-XIX amžiais Vakarų visuomenėje darbo santykiai tapo vis labiau susieti su stambaus masto industrija, neįgalūs žmonės buvo sistemingai išstumiami iš darbo sektoriaus. Ilgos darbo valandos ir aplinka fabrikuose reikalavo intensyviai ir vikriai atlikti užduotis, o daugelis žmonių, turinčių fizinių sutrikimų, buvo nepajėgūs dirbti tokiomis sąlygomis. Taip neįgalieji tapo ekonomiškai nuo visuomenės paramos priklausančia socialine grupe. Paprastai šie asmenys buvo apibūdinami ekonominėmis kategorijomis kaip “neproduktyvių” ir “išlaikytinių” klasė, kuri turi būti dėkinga bendruomenei, gelbstinčiai juos nuo bado ir skurdo.

Neką geresnė padėtis buvo kone visą XX amžių. Juk “normali” gyvenimo išsivysčiusioje modernioje Vakarų visuomenėje būsena yra “gera sveikata”, tuo metu liga ar iš jos kylantys kūno funkcijų sutrikimai reiškia “nenormalumą”, kuris kenkia tiek individo, tiek apskritai visos visuomenės gerovei. Tad svarbu kontroliuoti tuos, kurie nukrypsta nuo pripažįstamų normų ir socialinės struktūros. Pavyzdžiui, ištikus ligai svarbu, kad visuomenė sugebėtų užkirsti kelią jos simuliavimui, t. y. nenorui grįžti prie įprastų įsipareigojimų ir darbinės veiklos.

Negalios atveju, kai liga nebepagydoma ir ilgam laikui arba negrįžtamai pažeidžia kūno funkcijas, atsakomybės lyg ir nėra, nes neįgalieji automatiškai atleidžiami nuo įprastų įsipareigojimų. Tačiau kartu jiems primetamas statusas žmogaus, kuris neatitinka našaus, produktyvaus visuomenės nario apibrėžimo, vadinasi, yra nevertingas, nenaudingas ir šalintinas iš darniai veikiančios sistemos.

Praėjusiojo amžiaus aštuntąjį-devintąjį dešimtmečius visa Vakarų visuomenė buvo apimta opozicinių judėjimų, tad neišvengiamai kilo ir neįgaliųjų judėjimas už savo teises. Jis kritikavo būdus, kai neįgalūs žmonės patiria spaudimą iš visuomenės, išstumiančios juos iš įvairių socialinio ir ekonominio gyvenimo sričių: išsilavinimo, darbinės veiklos, aprūpinimo būstu.

Taip radosi mintis, kad žmones neįgalius daro ne kūno sutrikimai, o socialinė sistema, prikūrusi kliūčių dalyvauti jiems visuomenėje. Kliūtys – tai infrastruktūra, sutvarkyta pagal sveiko žmogaus gyvenseną. Jei nebūtų šių kliūčių, nebūtų ir negalios, jei nebūtų laiptų, prie jų atsidūręs neįgalus žmogus tokiu nesijaustų. Kitaip tariant, negalia yra socialiai sukuriama. 2008 metų gegužę įsigaliojo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (Lietuvos ratifikuota 2010 m.), kuri turės įtakos neįgalių žmonių gyvenimui tiek Europos Sąjungoje, tiek visame pasaulyje.

Kaip neįgalieji gyvena Lietuvoje? Gauna pašalpas, dirba trečiarūšius darbus, leidžia laiką tarp keturių sienų, nes žmogui su vežimėliu judėti mūsų miestuose, patekti į viešąjį transportą, tualetus, maitinimosi įstaigas kiekvienąkart prilygsta kone žygdarbiui. Neseniai spauda aprašė įvykį, kai Lietuvoje apsilankiusi neįgalių žmonių grupė iš užsienio bandė apžiūrėti Vilniaus grožybes ir buvo priblokšta to, kokiomis sąlygomis gyvena jų likimo broliai. Užvažiavimai prie pastatų ar nuolydžiai gatvėse padaryti dėl akių, jais naudojantis galima susižaloti, o autobuso žemesnėmis grindimis teko laukti valandą.

Tačiau už viską blogesnis yra požiūris į neįgalų asmenį. Kai darbas vertinamas našumo ir efektyvumo kriterijais, neįgalus darbuotojas – nenaudingas, nors esama darbų, kur svarbu – kokybiniai aspektai. Senojoje Europoje savivaldybių administracijos dažnai tampa neįgaliųjų darbovietėmis, tuo metu Lietuvoje nesiteikiama priderinti darbo vietų neįgaliems specialistams (magistrams), jiems lieka gyventi iš pašalpos. Bet ką ir kalbėti apie tokias problemas, jei net per oficialius svarstymus vis dar vartojama diskriminacinė sąvoka “invalidas”, o gatvėje žmogus, sėdintis vežimėlyje, dėl didesnio dėmesio jaučiasi tarsi ufonautas.

Akivaizdu, kad kitoniškumas bet kuriai bendruomenei suteikia žavesio. Kuo visuomenė įvairiapusiškesnė, tuo ji įdomesnė. Tad neįgaliesiems reikalinga teisė ne tik į darbą, sveikatos apsaugą ar šeimą, bet ir į kitoniškumą. Juk jis – visuomenės turtas.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: