Šiuo metu daug kalbama apie tai, kokios armijos (profesionalios ar šauktinių) reikia Lietuvai, diskutuojama apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Vis dėlto šių diskusijų plotmėse kažkiek pamirštama, kad nūdienos pasaulis susiduria su naujais iššūkiais, kurie neišvengiamai palies ir mūsų šalį. Žinome, kad kariaujama ne tik fronto linijose, bet ir informacijos bei energetikos baruose. Tačiau liepą Maskvoje vykęs aukščiausio lygio JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas paliudijo, kad yra ir kitos plačiai visuomenei menkai žinomos karo galimybės, mat susitikimo darbotvarkėje figūravo ir kibernetinio saugumo klausimas.
Kibernetinis karas daugumai mūsų dar prilygsta fantastinio filmo siužetui ar kompiuterinių žaidimų sferai. Tačiau egzistuoja net jo apibrėžimai. Populiariai kalbant, – kibernetinis karas yra bandymas gauti daugiau informacijos už priešą. Tai gali būti ir kibernetinės erdvės kontrolės perėmimas, ir priešo informacijos srauto sunaikinimas.
Pirmą kartą apie kibernetines atakas išgirdome 2007 m. balandyje, kai iš Rusijos buvo užpultos Estijos kompiuterinės sistemos ir praktiškai paralyžiuotas valstybinių struktūrų darbas. Šio kibernetinio karo atveju matėme, kad buvo išeita už mūšio lauko ribų, nes atakos palietė viešąją infrastruktūrą. Ekspertai kibernetinių ginklų vaidmenį prilygino aviacijos atakoms klasikiniame ginkluotame konflikte, nes lėktuvas gali sunaikinti ne tik priešo kariuomenę mūšio lauke, bet ir sugriauti šalies infrastruktūrą. Tad kibernetinis antpuolis tampa strateginiu dalyku, ką ir stebėjome Estijos atveju. Estų garbei vertėtų pasakyti, kad jie susitvarkė su problema gana greitai.
Tuomet buvo aktyviai spėliojama, kas įvykdė šį antpuolį. Juk šiuo metu tik valstybės yra pajėgios atlikti tikrai veiksmingą puolimą kibernetinėje erdvėje, ką būtent ir matėme Estijoje. Pavieniai žmonės, teroristinės organizacijos, kol kas tokios galimybės neturi. Štai kodėl, prabylama, kad dabar tinkamas laikas, valstybėms susitarti dėl tam tikrų elgesio taisyklių, kad būtų sumažintas pavojus tarptautinei bendruomenei ir išvengta sąlygų, kurios leistų „hakeriams“ arba nusikalstamoms grupėms sukurti arba įsigyti technologijas dabar prieinamas tik valstybėms.
Kita vertus, yra tikrai sunku įrodyti, kad viena ar kita valstybė realiai turi galimybę atlikti tokį išpuolį. Pavyzdžiui, kai kalbama apie raketas, labai lengva apskaičiuoti kiek raketų turi priešininkų pusės. Tuo pat metu kibernetinis antpuolis gali vykti ir iš asmeninio kompiuterio. Kas nors gali sėdėti prie kompiuterio, kurti kibernetinį ginklą, ir niekas apie tai nesužinos. Vadinasi, jei atsirastų tarptautiniai susitarimai, kurie reikalautų, kad valstybės susilaikytų nuo kibernetinių ginklų įsigijimo ir kūrimo, vis vien, daugelio ekspertų nuomone, būtų beveik neįmanoma patikrinti jų vykdymo, nes tektų susidurti ir su asmens teise laisvai naudotis kompiuteriais.
Tad po išpuolių prieš Estiją – NATO narę, kai kurie Aljanso nariai ėmė kalbėti apie tai, kad reikia 5 straipsnį dėl NATO kolektyvinės gynybos taikyti ir kibernetinio karo atveju. Toks sprendimas nebuvo priimtas, tačiau diskusijos parodė, kad šalys pradėjo ieškoti apribojimų ir apsaugos nuo tokių antpuolių galimybių.
Kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, bet, maždaug prieš dešimtmetį, būtent Rusija Jungtinėse Tautose kėlė iniciatyvą, kad tarptautiniais susitarimais būtų apribotos kibernetinio ginklavimosi varžybos. Tuomet tam pasipriešino JAV. Tai suprantama, nes ji yra valstybė, kuri, viena vertus, gali atlikti tokio pobūdžio išpuolį, tačiau, kita vertus, pati yra pripildyta įvairiausių kibernetinių taikinių. Įdomu, kad ir Kinija visiškai atmeta kibernetinio ginklavimosi suvaržymo galimybę. Viena iš Kinijos parengtų studijų vadinasi „Neapribotas karas“, o jo pagrindinė mintis – turi būti kuo greičiau ir kuo efektyviau įvaldytos kibernetinės technologijos, nes esą kibernetinis karas – netolima ateitis.
Tokioje perspektyvoje kyla klausimai apie Lietuvos nacionalinį saugumą. Ar mūsų šalis, jos gynybos struktūros, yra pasiruošusios tokio pobūdžio antpuoliams? Ar pakankamai apsaugotos mūsų valstybinės institucijos, jei kiltų tokie pavojai? Tokios grėsmės visai realios, turint pašonėje didžiąją kaimynę. Juk karai persikelia iš fronto linijų į informacines ir virtualias erdves.
Susiję įrašai:
- SEKIMO SKANDALAS JAV IR MŪSŲ PRIVATUMAS
- KO SIEKIA RUSIJOS AGRESIJA PRIEŠ GRUZIJĄ?
- TIKIUOSI JIE LIKS NUSIPELNIUSIAIS PENSININKAIS
- LIETUVOS VYRIAUSYBĖ VIENA PIRMŲJŲ EUROPOJE AKREDITAVO BLOGERIUS
- ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS – RUSIJOS ATMINTIS (I)
