Jau tarsi ir apsipratome, kad kone kas pusmetį mūsų šalies šventovėse vyksta vyskupo šventimai. Štai lapkričio d. 24 d., Kristaus Visatos Valdovo iškilmės išvakarėse, vyskupu buvo konsekruotas dar vienas iškilus kunigas – dr. Kęstutis Kėvalas.

Naujojo vyskupo asmenybė yra išskirtinė mūsų Bažnyčioje. Todėl Lietuvos katalikai  per daug nenustebo sužinoję Vatikano sprendimą įšventinti kunigą K. Kėvalą vyskupu. Jo veikla ir puikios asmeninės savybės niekam nekelia abejonių dėl tinkamumo eiti šias pareigas. Negana to, būtų tam tikras nesusipratimas, jei toks žingsnis nebūtų atliktas.

Visų pirma K. Kėvalas yra vienas ryškiausių mūsų šalies teologų, kurio pasiekimai šioje srityje susilaukė ir tarptautinio įvertinimo – žymaus JAV teologo Michaelo Novako premijos. Tiesa, K. Kėvalas nėra sausas ir akademiškas teologas, bet turi itin retą savybę – amžinas teologines tiesas perteikti žmonėms suprantama kalba.

Taip pat K. Kėvalas yra vienas retųjų mūsų krašto dvasininkų, kuris puikiai išmano katalikų socialinį mokymą. Jo žinios ekonomikos ir laisvosios rinkos srityse yra itin pravarčios, ypač atsižvelgiant į vietą, kurią šiuolaikinės visuomenės gyvenime užima ekonominiai bei finansiniai dalykai. Todėl vyskupas, pažįstantis šiuos reiškinius iš eksperto pozicijos, yra dovana bažnytinei bendruomenei.

Vyskupas K. Kėvalas yra atstovas tos kartos, kuri suvokia komunikacijos su nūdienos žmogumi svarbą. Kalbama apie tikrąją komunikaciją, kuri mezga ryšius, o ne moralizuoja ir pamokslauja. Tokios komunikacijos kaip oro reikia nūdienos Bažnyčiai Lietuvoje. Norisi tikėti, kad po K. Kėvalo konsekracijos viešojoje erdvėje tokios komunikacijos rasis daugiau. Be to, naujasis Kauno augziliaras pasižymi gebėjimu išlaikyti sveiką santykį su žiniasklaida, nepasiduodamas galimybei tapti jos „žvaigžde“, bet kartu atsiliepdamas į jos suteikiamą bendravimo erdvę.

Vyskupo K. Kėvalo konsekracija tarsi užbaigė pirmąjį Katalikų Bažnyčios Lietuvoje episkopato atnaujinimo etapą. Per dvejus metus buvo konsekruoti keturi nauji vyskupai. Visi jie kunigo šventimus gavo jau nepriklausomoje Lietuvoje, ne vienus metus studijavo JAV arba Italijoje. Jie turėtų nestokoti entuziazmo, nes vyriausiam tik 51-eri metai.

Vienas jų (vyskupas Gintaras Grušas) tapo išsyk ordinaru, o kiti paskirti augziliarais. Ši aplinkybė svarbi, nes vyskupas augziliaras neturi sprendimų galios, tai reiškia jo veikla yra bendradarbiavimo su vietos ordinaru rezultatas. Tačiau gana retai vyskupas augziliaras juo ir lieka visą gyvenimą. Šis laikotarpis yra labiau skirtas iš praktinės pusės susipažinti su diecezijos valdymo ypatumais. Vis dėlto netolimoje ateityje (2–4 metų laikotarpiu) trys ordinarai, kaip tai numato bažnytinė tvarka, turėtų tapti emeritais. Tai neišvengiamai reikš vyskupų pozicijų pertvarkymą Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijoje, kas turėtų pakeisti ir dabartinių augziliarų situaciją.

Daug teikia vilties ir aplinkybė, kad naujoji vyskupų karta yra subrendusi jau posusirinkiminėje Bažnyčioje. Kai Visuotinė Bažnyčia mini Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-etį itin svarbu perteikti autentiškai jo skelbtą žinią pasauliui. Kaip teigė popiežius Benediktas XVI minėdamas Susirinkimo pradžios metines: „Susirinkimas nesuformulavo nieko nauja tikėjimo klausimais ir nenorėjo pakeisti to, kas labai sena. Veikiau jis rūpinosi pamatymu to, jog tas pats tikėjimas gali būti išgyvenamas ir šiandien, kad jis gali likti gyvu tikėjimu permainų pasaulyje.“

Būtent pastaroji užduotis ir bus rimtas iššūkis mūsų naujai vyskupų kartai (drauge su jais ir visai bažnytinei bendruomenei) – sekuliarizacijos cunamio akivaizdoje tikėjimą perduoti kaip žmogui pamatinę vertybę. Ši užduotis Bažnyčiai iškyla visais laikais, tik sąlygos skirtingos. Ir kiek ji savo žmogiškais ištekliais sugeba atsiverti dieviškai galiai, tiek ji sėkmingai su šia užduotimi susidoroja. Lieka viltis, kad šių išteklių krikščionims Lietuvoje nepristigs.