NACIONALINĮ ORUMĄ LEMIA NE BVP DYDIS

Sutikime, kad daugybei Lietuvos gyventojų artėjantys laisvadieniai pirmiausia reikš Užgavėnes arba Valentino dieną, bet ne nacionalinę šventę. Kad ir kaip apmaudžiai skamba, per nepriklausomybės laikotarpį Vasario 16-oji taip ir netapo visos liaudies švente. Tad ši data apnuogina problemą, kad ne vienas šalies gyventojas nemoka didžiuotis savo valstybe. Nemoka arba nenori.

Kodėl? Nedrįstame didžiuotis, kad esame lietuviai? Gal neturime kuo didžiuotis? Beje, ir didžiuotis tarsi negalima. Homofobiška.

Provincialu. Nemodernu. Kas kaltas dėl to? Ne vienas išvardytų daugybę priežasčių: Europos Sąjunga, globalizacija, skustagalviai, komunistai, politikai… Sąrašą būtų galima tęsti, bet jį siūlyčiau ištrinti ir įrašyti vieną žodį – „mes“.

Juk esame nuolatinės valstybinės sąmonės krizės akivaizdoje. Valstybė nėra geografinė sąvoka, už jos slypi konkretūs žmonės, vertybės, kultūra ir pan. Pagaliau, egzistuoja tam tikra kolektyvinė sąmonė ir jos raiška. Turime pripažinti, kad mūsų valstybės kontūrai nūdienos Lietuvos piliečio mąstysenoje yra išplaukę, skendi miglose, netekę prasminio užtaiso. Maža to, galime sakyti, kad paprasčiausiai esame praradę orientyrus.

Šią nelinksmą padėtį liudija ir emigracijos mastai, juk ne vienas užsienyje gyvenantis tautietis sako, kad ne tik geresnio kąsnio troškimas veja jį iš Lietuvos, bet ir šalyje tvyranti atmosfera.

Juk gyventojui, kuris nesuka sau galvos aukštomis materijomis, valstybė yra kažkas deklaratyvaus, atitrūkusi nuo jo kasdienio gyvenimo, pikta „valdžia“, kuri kiekvieną vakarą iš televizijos ekrano praneša, kad kažką atims, sumažins ir iš kurios nieko gero neverta laukti. Ne paslaptis, kad dažnam valstybė siejasi su taip nemėgstama valdžia, su žymiuoju posakiu „ji nieko dėl manęs nepadarė“. Ko gero, šis valstybės ir valdžios sutapatinimas, globėjiškų funkcijų priskirimas valdžiai, žiūrėjimas į jos duodančią arba atimančią ranką yra stabdis, kuris neleidžia pasireikšti gyvybingumui įvairiose Lietuvos gyvenimo sferose, kliudo atsirasti išsvajotai pilietinei visuomenei.

Suprantama, stebint įyykius šalyje, net didžiausiam Lietuvos patriotui svyra rankos. Viena Seimo narė viešai pasiskelbia nacionaline vertybe, kitas savo pravaikštas Seime dangsto tikra vertybe – meile tėvui.

Besipiktinanti teisėsaugininkais visuomenė išvadinama minia, linčo teismais…

Žodis pasitikėjimas yra praradęs savo vertę ir reikšmę. Kas atsakys, kaip po visko piliečiai gali pasitikėti savo valdžia, politikais, teisėsauga? Pasitikėjimas tampa beveik neįmanomas, vietoje jo klesti cinizmas, sarkazmas, abejingumas valstybės reikalams. Blogiausia, kad taip žlugdomas pasitikėjimas pačia valstybe. Ir natūralu, kad daugybei mūsų krašto žmonių Vasario 16-oji, Nepriklausomybės diena, reiškia tik laisvadienį.

Vis prabylame, kad nėra nacionalinės idėjos, kuri telktų tautą.

Gyventi geriau, įsivesti eurą, laimėti Europos krepšinio čempionatą negali tapti tais tikslais, kurie vienytų Lietuvą. Tačiau matant globalias tendencijas neįmanoma išskelti kito tikslo – kaip išlikti Lietuva, kaip neišsitrinti iš pasaulio žemėlapio. Juk pasaulyje yra daugybė tautų, kurios yra žymiai gausesnės nei lietuviai ir jos neturi savo valstybės, tad mes turime rimtą pagrindą didžiuotis tuo, kad esame valstybė. Tai yra teisė į nacionalinį orumą, kurį apsprendžia ne BVP dydis ar pergalė „Eurovizijos“ dainų konkurse, o pats faktas, kad žmonijos istorijos bėgyje išlikome valstybe.

Tik kolektyvinės atsakomybės suvokimas už šią valstybę padės mums visiems būti moderniu bei dinamišku dariniu nūdienos Europos veide.

Valstybė yra procesas, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu dalyvaujame kiekvienas. Vasario 16-oji yra galimybė susivokti, kiek sąmoningai esame šio proceso dalis.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: