Anglikonų Bažnyčios Sinodas praėjusią savaitę balsavo už tai, kad moterys galėtų būti įšventintos į vyskupes. Manoma, kad toks sprendimas išprovokuos skilimą šioje Bažnyčioje, nes daugiau kaip 1 300 anglikonų dvasininkų pagrasino pasitraukti iš šios Bažnyčios.
Viena vertus, šis žingsnis yra logiškas, juk anglikonai nuo 1992 m. moterims suteikia šventimus, o Škotijos, JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos ir Australijos Anglikonų Bažnyčios jau šventino moteris ir į vyskupes.
Kita vertus, toks sprendimas sudavė stiprų smūgį ekumenizmui. Jis reiškia, kad skilimas gresia ne tik pačiai Anglikonų Bažnyčiai, bet ir tai, kad ji negrįžtamai pasuko ir iš ortodoksinės krikščionybės kelio, tiksliau jos krypties, tuo ortodoksais palikdama vien Katalikų ir Rytų Bažnyčias.
Vertėtų pastebėti, kad Anglikonų Bažnyčia buvo šioms Bažnyčioms artimiausia ekumeninio dialogo partnerė, nes išlaikė septynių sakramentų tvarką, tačiau po sprendimo įšventinti moteris į vyskupes anglikonų ryšiai su apaštaline įpėdinyste nutrūksta. Tai reiškia ir pokytį sakramentų tvarkoje, ne tik kai kalbama apie Šventimus, bet ypač apie Eucharistiją.
Tiesa, svarbu žinoti, kad Anglikonų Bažnyčia tik du sakramentus (Krikštą ir Eucharistiją) laiko įsteigtais paties Viešpaties, kiti sakramentai yra „vadinami sakramentais“, bet jie nėra „Evangelijos sakramentai“. Gal tai kažkiek paaiškina, kaip buvo apskritai įmanomos tokios reformos šventimų teikimo tvarkoje.
Būtent skirtingas požiūris į šventimus lemia tai, kad Katalikų Bažnyčioje moteris su mitra yra priskirtini veikiau fantastinės literatūros žanrui nei katalikiškumo tikrovei. Juk katalikams moterų kunigystės įvedimas būtų prilygintinas sekmadienio atšaukimui. Tad šis klausimas yra labiau hipotetinis ir teologinių spekuliacijų objektas nei turintys kažkokį apčiuopiamą pagrindą katalikybėje. Tai dar 1994 m. aiškiai pabrėžė Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške Ordinatio sacerdotalis, kur glaustai išdėstė argumentus prieš moterų kunigystę ir tuo šį klausimą užskliaudė, primygtinai tvirtindamas, kad tai nėra vien kanonų teisės problema.
Anglikonų sprendimo ekumeninis aspektas vėl verčia pasaulio krikščionys žvilgterėti į moterų kunigystės problematiką. Pats didžiausias nesusipratimas ir nesusikalbėjimas, kad moterų kunigystės klausimas visuomenei yra pateikiamas lyčių lygybės, žmogaus teisių, t. y. politiniame, kontekste. Čia atrodytų problemų neturėtų kilti, juk dėmesį šiai temai skyrė beveik visi XX a. popiežiai, skelbę lyčių lygybę ir moters teises. Pijus XI 1930 m. enciklikoje Casti connubii reikalavo, kad valstybės teisėje moters – žmonos teisės būtų apgintos. Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris skatino remti moteris, vadindamas tai „laiko ženklu“. Vatikano II Susirinkimas Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje reikalavo sustabdyti lyčių diskriminaciją (plg. §9;29; 52), o Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo pasisakė už aktyvesnį moterų dalyvavimą įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse (plg. §9). Tačiau išsamiausiai „moters klausimą“ aptarė bei plėtojo Jonas Paulius II.
Be to, Katalikų Bažnyčia į lyčių lygybę nežvelgia kaip į niveliuojantį dalyką. Ji pabrėžia, kad egzistuoja akivaizdžios psichologinio, biologinio pobūdžio skirtybės, kurių nepaisymas reiškia realizmo stoką ir gali atvesti prie neigiamų pasekmių. Hipotetinė moterų kunigystė paneigtų įsikūnijimo slėpinio realizmą, kai atpirkimo proceso įgyvendinimas konkretizuojamas vyro kūne. Taip diskutuojant šiuo klausimu dažnai apeinama antgamtinė reikalo pusė, pamirštant ir pašaukimą kaip sąlygą priimti „kunigystės jungą“.
Debatai dėl moterų kunigystės tik aštriai parodo kiek daug krikščionių sąmonėje yra klerikalizmo. Juk iš esmės kalbama apie karališkosios (visų tikinčiųjų) ir tarnybinės kunigystės santykį. Pirmiausia reikalingas naujas pasauliečių vaidmens Bažnyčios misijoje apmąstymas, įvairių charizmų atskleidimas, tarnysčių liturginimas. Taip pat jei kunigas yra suvokiamas tik kaip bendruomenės lyderis, broliškos šventės vadovas arba patarėjas iškilus asmeninėms problemoms, tada tikrai nelabai aišku, ko tas moteris diskriminuoja…
Kol kunigystė bus suvokiama kaip valdžia, tol šis klausimas vis iškils. Kai pamirštame, jog mes tik dalyvaujame Kristaus kunigystėje, kuria Viešpats dosniai pasidalija su mumis, tuomet nustumiame į šalį slėpinį, kurio akivaizdoje nublanksta bet kokia galia.

Susiję įrašai:

• SVEIKI GYVI, ANGLIKONAI!
• APIE PASAULIEČIUS, KLERIKALUS IR DIAKONUS
• NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI
• KLAUSIMAI APIE GENDER (II)
• KODĖL NETURIME NUOLATINIŲ DIAKONŲ?