Šimtas Seimo narių teikia Konstitucijos pataisą dėl tiesioginių merų rinkimų. Beje, tiek balsų pakaktų, kad Konstitucijos pataisa būtų priimta, nes tam reikia 2/3 visų Seimo narių, t. y. ne mažiau kaip 96 iš jų. Tad pataisą pasirašiusiųjų skaičius rodo, kad yra pasiektas įvairias politines jėgas tenkinantis susitarimas.

Pataisa numato, kad savivaldybių merus, kaip ir savivaldybių tarybų narius, gyventojai rinktų tiesiogiai, o meras vykdytų vietos valdžią savivaldybėse ir būtų vykdomoji, savivaldybės tarybai ir gyventojams atskaitinga institucija, turinti aiškiai apibrėžtus įgaliojimus ir atsakomybę. Be abejo, tai būtų rimtas žingsnis tiesioginės demokratijos link.

Tačiau neįvykdžius svarbiausios savivaldos reformos tiesioginiai merų rinkimai bus tik apgailėtina demokratijos parodija. Akivaizdu, kad savivaldos reforma yra pribrendusi, jos nesant tokie rinkimai būtų tuščias reikalas. Juk be realių ir konkrečių įgaliojimų, siaurų grupinių interesų tąsomas, tik regalijomis apsikaišęs meras niekam nereikalingas. Tai būtų tik dar viena žmonių apgavystė.

Piliečių renkamas meras privalo turėti laisvas rankas. Šalia jo neturi būti kitos figūros ar institucijos, kuriai būtų galima suversti kaltę už savo blogą darbą. Todėl būtina aiškiai apibrėžti mero administracijos ir savivaldybės tarybos funkcijas.

Pastaroji turėtų atsižvelgti į du dalykus. Viena vertus, ji turėtų tapti merą kontroliuojančia įstaiga, nes apdovanojus merą dideliais įgaliojimais atsirastų rizikos išdygti vietiniams kunigaikštukams, kurie paprasčiausiai savavaliautų. Todėl kiek įmanoma reikia depolitizuoti savivaldybės tarybas, kad jose būtų atstovaujama ne politiniams klanams, o vietinėms bendruomenėms, platiems gyventojų sluoksniams.

Kita vertus, taip pat svarbu, kad savivaldybės taryba negalėtų dėl neaiškių priežasčių, dėl politinių dėlionių pašalinti mero iš einamų pareigų. Turėtų būti numatytas aiškus mero nušalinimo mechanizmas, kurio paleidimas į darbą būtų konkrečiai reglamentuotas. Juo pasinaudoti taryba galėtų tik išimtinėmis (pavyzdžiui, įtarimai padarius nusikaltimą) aplinkybėmis.

Tad, kaip matome, klausimas pakankamai kompleksinis. Deja, kaip jau įprasta Lietuvoje, apie tai buvo daug kalbėta ir mažai nuveikta. Negana to, per praėjusius rinkimus buvo padaryta viskas, kad būtų sukompromituotas nepartinių piliečių dalyvavimas savivaldoje. Juk tik iliuzionistų gerbėjams Artūro Zuoko sąrašas gali panašėti į “nepartinius”.

Pranešimas apie Konstitucijos pataisą dėl tiesioginių merų rinkimų, demokratijos raidos, krašto puoselėtojams sukelia ne vien teigiamas emocijas. Visų pirma laukia ilgas kelias Seime, kol ši nuostata taps konstitucinė. Taip pat nėra jokios garantijos, kad bus išsaugotas reikiamas balsų skaičius, žinant mūsų Seimo fragmentiškumą, kai konjunktūriniams vėjams papūtus sklaidosi geriausios idėjos, garantijos nėra.

Šis draugiškas parlamentarų susitarimas tikrai stebina vienu aspektu. Jis pasirodo dabar, neseniai praūžus rinkimų į savivaldybės tarybas audroms. Juk šis klausimas turi ilgą barzdą. Jau per savo pirmąją kadenciją prezidentas Valdas Adamkus teigė, kad merus reikia rinkti tiesiogiai. Dar 2010-aisiais prezidentė Dalia Grybauskaitė išreiškė “esminį norą”, kad tiesioginiai mero rinkimai įvyktų dar 2011 metais, per artimiausius savivaldybių tarybų rinkimus. Į prezidentės pageidavimus Seimas neatsižvelgė. Jei viskas bus gerai, merus rinksime tik 2015 metais.

Akivaizdu, kad šio klausimo sprendimas buvo vilkinamas sąmoningai, jog būtų išlaikyta dabar galiojanti merų skyrimų tvarka. Toks “draugiškumas” verčia skeptiškai žvelgti ir į ateities merų vaidmenį. Ar nebus susitarta dėl kokio nors tarpinio ar kosmetinio varianto, taip ir nepadidinus mero atskaitomybės žmonėms

Susiję įrašai:

• TIESIOGINIAI MERŲ RINKIMAI YRA ŽINGSNIS Į PRIEKĮ
• POLITIKOS IR DEMOKRATIJOS PARODIJA
• POLITIKOJE NIEKAS NEĮVYKSTA ATSITIKTINAI
• DAR VIENA VEIDMAINYSTĖS DOZĖ?
• SAVIVALDOS RINKIMAI:KUO SUINTERESUOTOS PARTIJOS