Vaizduodamas iš pranciškonų, charizminių grupių „tikrosios” katalikybės griovėjus, kunigas Oskaras Volskis, sąmoningai ar ne, nutyli tikrąsias problemas, kurios naikina liturginę kultūrą Lietuvoje.

Liturginės kultūros bėdos

Skubiai atliekamos apeigos, per 15 minučių paaukotos Mišios, pro šalį traukiantis vargonininkas, aukšti sakramentinių paslaugų teikimo įkainiai, Mišių „suplakimas” su liaudiško pamaldumo formomis, lėkšti ir moralizuojantys pamokslai, stabmeldystę primenantis tikinčiųjų suvokimas apie sakramentalijas – tai įprastos mūsų parapinio gyvenimo realijos, su kuriomis esame apsipratę. Pagaliau kokio grožio liturgijos galima laukti iš kunigo, kuris gyvena su moterimi arba praktikuoja homoseksualumą? Jo liturginiai patarnavimai dvelks pareigos šalčiu, nes jis – nuodėmės vergas. Vienas ryškiausių XX a. teologų Edwardas Schillebeeckx savo veikale „Kristus – Dievo ir žmogaus susitikimo sakramentas” (Christus, sacrament van de Godsontmoeting) teigė, kad, nors nuodėmėje gyvenančio kunigo teikiami sakramentai ir galioja, bet jis nelaiduos sakramentinio vaisingumo, nes apeigose nėra nuolankios maldos už gaunantįjį sakramentus.

Tačiau prisidengus šventeiviškumu lengviau verkti dėl menamai išduodamos katalikybės, nei spręsti tikras mūsų Bažnyčios problemas. Juk tuomet tektų prabilti apie skaudulius ir juos gydyti. Aukščiau minėtame kontekste būrelis jaunimėlio su gitara ir spindinčiomis akutėmis primena uolius idealistus, o ne grėsmę abstrakčiam dvasingumui.

Atidėjus į šoną pačius paprasčiausius praktinius klausimus, drįskime paklausti, kokio lygio gali būti tikinčiųjų liturginė kultūra, kai nepriklausomybė skaičiuoja dvidešimtus metus, o Mišios celebruojamos iš pogrindinėje Bažnyčioje parengto Mišiolo vertimo? Šis vertimas kadaise buvo įvykis šalies katalikams, nes leido pereiti prie Mišių liturgijos šventimo nacionaline kalba. Tačiau dabar jis atrodo itin senamadiškas, daugybė sąvokų, pasakymų yra nutolę nuo originalo, tinkami valstietiškam mentalitetui, bet ne nūdienos žmogui. Jau daugiau kaip dešimt metų kalbama apie naujo Mišiolio leidimą, bet nesigirdi jokių viešų svarstymų šiuo klausimu. Nieko nežinome, kokie žmonės darbuojasi prie šio neeilinės svarbos leidinio, kokias jie renkasi vertimų variacijas ir t.t.

Tas pat yra su Liturginių valandų knygomis, nes dabartinis brevijoriaus lietuviškas variantas yra panašesnis į maldaknygę, o ne į Dievo Tautos liturgines valandas. Kaip ir sunkiai suprantama, kodėl iki šiol nepasirodo nauja Mišių skaitinių knyga, juk prelatas Antanas Rubšys Senąjį Testamentą išvertė jau seniai, o Mišių dalyviai turi klausytis vertimo, kurių žodžių reikšmių kartais reikia ieškotis žodynuose. Ar šis sąstingis prisideda prie aukštos liturginės kultūros?

Sena ir nauja

Katalikiškos liturgijos išskirtinis bruožas – jos visuotinumas, kuris reiškia ne unifikaciją, o pagarbą vietos tradicijoms. Liturginė įvairovė, „liturginis pliuralizmas” negriauna Bažnyčios vienumo, kurio pagrindas – Eucharistijos slėpinys. Skirtingos liturginio šventimo tradicijos išreiškia vietinės bendruomenės gyvybingumą, bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia, kuri yra pagrindinė liturginio vyksmo veikėja. Kai liturgijos celebrantas ir jos subjektai neatsiveria Dievo Dvasios dvelksmui, jokia forma neišgelbės nuo plokštumos pojūčio.

Pavargusiems nuo liturginės plokštumos tikintiesiems mėgstama priminti sakralumo svarbą, teigiama, kad ją užtikrina lotyniški žodžiai, giesmės, kunigų pozicijos prie altoriaus, tikinčiųjų laikysena ir pan.

Tačiau nieko nėra pavojingesnio krikščionybei kaip pasaulio skirstymas į sacrum (šventybę) ir profanum (kasdienybę). Juk pagoniškoji pasaulėžiūra skirsto daiktus, gestus, vietas, žodžius į sakralius ir profaniškus. Amžinojo Žodžio – Logoso įsikūnijimas yra šio skyrimo paneigimas, nes Dievas įsiterpia į istoriją, vietą, profanišką erdvę. Žmogaus kasdienybė ir buitis tampa pakylėta į liturgijos lygmenį, nes Jėzaus asmenyje Dievas įsijungia į žmogaus gyvenimo tėkmę. Nuo šiol kinta ribos tarp šio ir antgamtinio pasaulio brėžimas. Ji paprasčiausiai išnyksta. Šis pasaulis tampa keliu link pilnatvės, išsipildymo, kurį Jėzus pažadėjo Paskutinėje Vakarienėje kalbėdamas apie Dangaus Karalystės puotą.

Kaip pažymi žymus stačiatikių teologas Aleksandras Šmemanas kelis pastaruosius šimtmečius teologų svarstymuose apie liturgiją vyravo šis skirstymas į kasdieniškumą ir antgamtiškumą, profanum ir sacrum. Vietoje to, jis siūlo kalbėti apie „seną” ir „naują”, skyrimą, kuris savas krikščioniškai pasaulėžiūrai. Kristus Apreiškimo knygoje taria: „Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21,5). Liturgija yra šio naujumo ženklas. Ji – būsimos šlovės išankstinis ragavimas. Todėl jos kokybė mums yra tokia svarbi ir viršijanti formą. Juk jokia žemiška tikrovė neišsems to naujumo, kuris trykšta iš mūsų eschatologinės vilties, nukreiptos į Karalystės atėjimą.

Susiję įrašai:

• AR POPIEŽIUS SIMPATIZUOJA TRADICIONALISTAMS?
• KAD MIŠIOS BŪTŲ ŠVENTĖ…
• KODĖL PRALEIDŽIAME SEKMADIENIO MIŠIAS?
• MADINGAS NEMADINGAS ROŽINIS
• O IŠMINTIE!