MENAMOS IR TIKROS GRESMES DVASINGUMUI. ATSAKAS O.VOLSKIUI (I)

Neseniai “Bernardinų” perspausdintas kunigo Oskaro Petro Volskio tekstas, po juo pasirodęs arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas diskutuoti apie liturgiją, verčia imtis plunksnos ir drįsti prabilti šia tema. Tai rizikinga, nes sena vienuoliška taisyklė draudžia vienuoliams kalbėtis apie liturgiją, politiką ir virtuvę, kadangi konfliktai – neišvengiami. Beje, situaciją sunkina aplinkybė, kad kunigas nenori jokių diskusijų, nes pareikalavo išimti savo rašinį iš “Bernardinų” erdvės. Tačiau kunigo O. Volskio mintys pakankamai daugiasluoksnės ir simptomatiškos, kad tik nugultų neįtakingo tinklapio archyvuose.

Susipažinkime – “sekuliarizmo ideologai”

Kaip bebūtų nemalonu, bet šį tekstą tenka pradėti nuo asmeniškumo. Juk O. Volskio opuse buvau išvadintas “pagiežingu tretininku” ir “sekuliarizmo ideologu”, esančiu pranciškonų vienuolijos sferoje. Laimė O. Volskio indekse atsidūriau ne vienas – ten yra ir Julius Sasnauskas, charizminis sąjūdis, pranciškonų ordinas. Verta pasidžiaugti – gera kompanija!

Turiu pastebėti, kad nepriklausau pranciškonų tretininkams ir nesu niekaip susijęs su Šv. Pranciškaus ordinu. Bendrauju su broliais pranciškonais, su žmonėmis, kurie yra šios gražios dvasinės šeimos nariai arba bičiuliai, ir viskas. Gaila, kad prieš rašydamas apie mane O. Volskis nepasidomėjo net tokiu mažmožiu. Tikru akibrokštu laikau ir gavęs etiketę “sekuliarizmo ideologas”. Paradoksalu, bet kone kasdien gaunu laiškų, komentarų, epitetų, kuriuose esu vadinamas religiniu fanatiku, fundamentalistu, katalikybės “piarščikų” ir pan. Tad gerokai nustebau, kai buvau perkeltas į priešingas barikadų puses! Gal kunigas netyčia supainiojo pavardes?

Mano poziciją kunigas apibūdino kaip “gryną sekuliarizmą be menkiausio katalikiško “imuniteto”’, peikė, kad nesuvokiu, jog “atsivertimas apima ne tik dvasinę, tačiau ir kultūrinę sferą.” Kiek suprantu, Volskis nelabai žino, ką slepia terminas “sekuliarizacija”, kuriuo mirga visas jo tekstas. Ką padarysi, bet tenka priminti enciklopedines tiesas. Vienas garsiausių nūdienos religijos sociologų Peteris Bergeris teigia , kad: „Sekuliarizacija yra apibrėžiama kaip procesas, kurio metu sumažėja religijos įtaka tiek visuomenėje, tiek individų sąmonėje.“ Palieku skaitytojams nuspręsti, ar šių eilučių autorius arba kunigas Julius Sasnauskas galėtų būti priskirti prie sekuliarizacijos skleidėjų.

“Kultūrinio atsivertimo” antievangeliškumą esu aptaręs jau anksčiau, tad dabar nevertėtų ties juo ilgam apsistoti. Nebent norėtųsi kunigui priminti pirmąjį Bažnyčios susirinkimą, aprašytą Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje. Jame pasakojama, kad apaštalai nustatė į Bažnyčią įsiliejusiems pagonims minimalias sąlygas: „neužkrauti (…) daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“ Taip krikščionybė peržengė judaizmo sektos ribas ir atsivėrė helenistiniam pasauliui, kas lėmė sėkmingą krikščionybės paplitimą tuometinėje Romos imperijoje.

Kaip parodė vėlesnė krikščionybės raida, Bažnyčios misija buvo tiek paveiki, kiek ji sugebėdavo panaudoti vyraujančią kultūrą Evangelijos skelbimo tikslais. Kita vertus, kai būdavo brukama europietiška, lotyniškoji kultūra, viskas pasibaigdavo misijų žlugimu. Jei pasisakydamas už dialogą su nūdienos žmogumi, kuris net nesupranta religinės terminijos, esu netiesiogiai apkaltintas „tikėjimo, tradicijos ir Bažnyčios išdavyste ir tikrųjų ribų ištrynimu“ – tebūnie. Netikiu, kad bažnyčiose bus žmonių, jei versime juos dalyvauti lotyniškose Mišiose ir klausytis Bacho. Laimė, kad žmonėms nustačius ribas, Dievas jas peržengia, nes Evangelija nėra riboženklis.

„Šventi“ ir „pagoniški“ instrumentai

Kunigo Volskio nepasitenkinimo objektas – naujoviškos Dievo šlovinimo, maldingumo, dvasingumo formos. Jas Volskis apibūdina taip:

„Didžiausias kančias kentėjęs mūsų Viešpats, kurio gyvenimas buvo sunkus ir teisingas, tapo moderniųjų pamokslininkų brukama ir emociškai jautrių jų gerbėjų vartojama “karamele”, palydima gitarų ir būgnų garsų.“

Negano to, jis kalba apie „pseudokrikščionybę“, „riaumojantį dvasingumą“, „katalikybės parodiją“, o viską pavadina paprastai – šventvagyste. Kunigas teigia, kad „grigalinį giedojimą pakeitė baruose skambanti muzika“. Šioji muzika tiek erzina Volskį, kad jis net sugeba atlikti tokį apibendrinimą:„Kalbant apie gitaras ir triukšmingą muziką, jų kaip pagoniškų pasilinksminimo instrumentų, nederančių krikščioniškajam dvasingumui, buvo atsisakyta jau pirmaisiais krikščionybės amžiais“.

Čia norėtųsi priminti, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo atmetamas bet kokių instrumentų naudojimas liturgijoje, ši tradicija išliko stačiatikybėje. Krikščioniškos kultūros puoselėtojas Volskis „pamiršo“ paminėti, kad pirmųjų amžių vyskupai smerkė… vargonus, nes jais buvo grojama teatruose, jie skambėdavo per pompas. Bažnyčiose vargonais buvo įsakyta groti popiežiaus Vitaliano tik VII a. Tačiau būtų juokinga vardan liturginio purizmo reikalauti negroti vargonais. Šioje vietoje argumentas apie gitarų pagoniškumą atrodo apgailėtinai.

Beje, Vatikano II Susirinkimas (kurio nutarimų nė vienos citatos nėra ilgame Volskio tekste) vamzdinius vargonus paliko kaip tradicinį muzikos instrumentą. Tačiau pažymėjo, kad „Dievo kultui leidžiama naudoti ir kitus instrumentus, jei jie tinka arba gali būti pritaikyti šventam vartojimui ir jei derinasi su šventovės kilnumu ir tikrai kelia tikinčiųjų dvasią.“

Ko gero, turime kalbėti ne apie gitarų tinkamumą, bet apie atlikimo kokybę. Sutikime, kad liturgiją skurdina, kai vos pramokusi brazdinti gitara mergaičiukė imasi vadovauti šlovinimui, kai giedamos giesmės, kurių tekstai neatitinka liturginio vyksmo. Charizminio šlovinimo puoselėtojai turėtų rimčiau pažiūrėti ir į Volskio išsakytą priekaištą dėl naujųjų giesmių tekstų kokybės, kai trūksta teologinio ir biblinio turinio. Tačiau panašių problemų apstu ir sekmadienio sumos repertuare. Tad ne jaunieji entuziastai yra tikrieji liturgijos naikintojai ir šventvagiai. Apie tai kitą kartą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: