Mūsų tolimieji protėviai žvalgydamiesi po dangaus skliautą tikėjo, kad žvaigždės yra dievai. Nūdienos žmogus dievus nuleido ant žemės, bet išlaikė jiems žvaigždžių statusą. Nors tokio statuso įstatymai nenumato, bet sunku įsivaizduoti mūsų visuomenės gyvenimą be jų, be „žvaigždžių“. Jos šypsosi mums iš žurnalų viršelių, TV ekranų, interneto langų, reklaminių stendų, viliodamos į pramogų ir malonumų rojų.

Visgi Lietuvoje jos nėra įkalintos tik į media plotus. Jos tiek arti, kad net nejauku darosi. Juk čia dar gali „Akropolyje“ sutikti žurnalą bevartančią Nataliją Zvonkę, kavinėje užkandžiaujantį Gediminą Jaunių ar prie suvenyrų prekystalio kaktomuša susidurti su kokia „Nekviestos meilės“ „žvaigžde“. Čia nėra „žvaigždėms“ skirtų prabangių prekių parduotuvių, Beverly Hills geto, „žvaigždžių“ spindesio, eilėse stypsančių ir savo dievukų belaukiančių gerbėjų.

Pamatę jas pasakojame šeimynykščiams bei bičiuliams, aptarinėjame jų apsirengimą, prisimename spaudoje paskelbtas jų gyvenimų pikantiškas detales. Ir vis neapleidžia mintis, kad kažkokios tos mūsų „žvaigždės“ paprastos ir netikros, kaip anos plastmasinės „žvaigždės“ trijų sesučių parduotuvėse. Po visko pradedi abejoti, ar jų apskritai yra, ar tai tik mitai?

Juk atsisveikindami su scena Modern Talking užtraukė „TV make the Superstars“ („televizija gamina superžvaigždes“). Šie vyrukai gerai žino, kaip gaminamos „žvaigždės“ ir „žvaigždutės“. Ne veltui paprastas amerikietis turi pagrindinę svajonę – patekti kaip nors į televiziją. Jis nuoširdžiai tiki, kad ir kur patektų (į loteriją, realybės šou, naujienų laidą), tai reiškia jo laimės valandą. Tai puikiai patvirtino ir toks iš JAV į Lietuvą atkakęs, ir greitai čia „žvaigžde“ tapęs, vidutinių gabumų vaikiukas Robertas Kupstas. Sykį žurnalistės paklaustas, kodėl jis nebando Amerikoje prasimušti į „žvaigždes“, nesidrovėdamas atsakė, kad Lietuva maža šalis ir čia lengviau patekti į televiziją…

Taip jau yra mūsų tikrovėje, kad į televiziją lengviau patekti nei kitur plačiajame pasaulyje. Čia visai nesvarbūs tavo gabumai, užtenka mistinio „kažko“, kuris patiktų prieš „dėžę“ įsitaisiusiam paaugliui, močiutei, namų šeimininkei, ir jie maloningai pasiųstų už tave sms. Likusį darbą nuveiks dumbldorai iš TV ir su poros veiksmų pagalba padarys iš tavęs taip geidžiamą „žvaigždę“.

Šią situaciją gerai perprato mūsų jaunimėlis. Tikrai smagu būna pažiūrėti prieš „Kelią į žvaigždes“, „Euroviziją“, „Dangų“ transliuojamas perklausas. Šios perklausos tampa simboliu visos „žvaigždžių“ darymo mašinerijos, nes ten mūsų jaunimas nedviprasmiškai parodo, ką jie mano apie keliavimą į „žvaigždes“. Jie žino, kad nereikia gerai dainuoti (vis vien per fonogramą girdėsis išsintetintas garsas), energingai judėti po sceną (įsikibsi į parankę kokiai šokėjėliai) ar pačiam kurti dainas (prodiuseriai perdirbs kokį seną „gabalą“). Visai užtenka numesti nuo savęs kokį drabužėlį, pašvilpauti po nosim, pabrūžinti gitara ir pasakyti magiškus žodžius: „Aš viską darau nuoširdžiai…“ Juk nors Andrius Rimiškis tetinka dainuoti Palangos J. Basanavičiaus gatvės kavinėse, o Radži per kokio naujojo lietuvio gimtadienį, bet jie viską daro nuoširdžiai…

Kad situacija tragiška mūsų „žvaigždžių“ fabrike, supranta ir šalies kultūros ministras Jonas Jučas. Jis taip tuo susirūpino, kad metęs viską dalyvavo „Kelias į žvaigždes – 3“ finalinės perklausos komisijos darbe. Tikriausiai „Kelias į žvaigždes“ yra prioritetinis mūsų kultūros projektas, kad pats ministras juo domisi… Ko gero, taip jis tikisi pakelti šio šou meninį lygį arba parodyti, jog Kultūros ministerija neabejinga popsui. Tik ne viena mūsų kultūros sritis nesulaukia tokio ministro dėmesio. Mat į televizijos akiratį nepatenka.

Tad skeptikams belieka užčiaupti burnas ir gėrėtis naujai patekėjusių „žvaigždžių“ spindesiu bei šlovinti visagalę televiziją, kad nepalieka mūsų be jų. Kiekvienais metais vis nauji vudžiai, minai, justinai, perdainavę sovietines ir užsienines dainas, jums nuoširdžiai patvirtina „TV make the Superstars“. O simonų choras nuoširdžiai dainuoja: „Mama, man jau aštuoniolika, aš noriu būt „žvaigžde“.