„Esame išrinktieji, esame palaimintieji, esame sužeistieji tam, kad būtume dovanoti“, – taip rašo žymus olandų kilmės dvasininkas, daugybės knygų apie dvasingumą autorius Henris Nouwenas, kalbėdamas apie neįgaliuosius.

Kad taip yra iš tikrųjų, liudija viena sutuoktinių pora, gyvenanti Palangoje. Katalikų bažnyčios bendruomenė, gyvenanti pajūryje, ir ne tik ji puikiai pažįsta Tomą Vilucką ir jo žmoną Jolitą. Tomas, kaip ir jo brolis Marius, nuo pat vaikystės serga raumenų atrofija ir jo kojos niekada tvirtai nestovėjo ant žemės. Tačiau bendraudamas su Tomu visai pamiršti, kad jis neįgalus, atrodo, kad jo visur būta. Tomas – publicistas, mėnraščio šeimai „Artuma“, tinklaraštininkas, knygų „Laikas po dangumi”, „Malonės versmės“ ir „Popiežiaus Pranciškaus tiltai” autorius, vertėjas, apdovanotas už nuoseklų krikščioniškųjų vertybių skleidimą žiniasklaidoje. Jį kviečiasi įvairios parapijos skaityti paskaitas, Tomas bendradarbiauja su krikščioniško kino klubu.  Jolita Viluckienė yra Klaipėdos universiteto dėstytoja.

Tomai, papasakok apie savo ligą?

Tomas: Raumenų atrofiją lemia genų kombinacija, ne paveldimumas. Gydytojai aiškino, kad kiekvienas žmogus turi tų nesveikų genų, kurių atmainų yra milijonai, ir labai didelė retenybė, kad pradėjimo momentu į porą sueitų tie patys pakitę genai. Dar didesnė retenybė, tiesiog fenomenalu, kad taip mano tėvams nutiko net tris kartus. Visi vaikai – aš, Marius ir jau Dangun iškeliavęs jauniausias brolis – sirgo ta pačia liga. Tuo labai stebėjosi net visko mačiusi genetikos profesorė. Pati ligos eiga neprognozuojama, nieko apie ją daug negalima ir pasakyti, nei trukmės, nei kuo viskas baigsis. Tiesiog reikia sveikai gyventi, vengti streso, stengtis nesusirgti virusinėmis ligomis ir viskas.

Kiekvienas žmogus išgyvena kančią taip, kaip negali jos išgyventi niekas kitas. Gal galėtum atvirai papasakoti apie savo unikalią patirtį?

Tomas: Aš nuėjau labai ilgą ir nelegvą kelią. Dar paauglystėje iškėliau sau klausimą: „kodėl man, kodėl aš turiu taip gyventi, kodėl tai buvo man leista?“ Ypač sunku buvo dar ir dėl laikmečio. Mano paauglystė prabėgo sovietmečiu. Labai stipriai mane pažeidė tai, kad sovietmečiu visuomenė nenorėjo pripažinti neįgaliųjų ir jie tarsi neegzistavo. Tarybinei visuomenei neįgalūs žmonės buvo nepriimtini. Net gatvėje ar kitoje viešoje erdvėje jų nebuvo matyti. Aš dėkoju Dievui, kad augau tokioje šeimoje, kuri manimi rūpinosi ir neatidavė į internatą, bet daugelis tokių kaip aš buvo už visuomenės borto bendravimo, socializacijos prasme. Buvo labai sunku gyventi, jaučiausi labai prislėgtas, todėl ir paauglystė tik šeimos supamam buvo nepaprastai sunki. Tuomet kildavo ir visokių depresyvių minčių. Galvodavau, kam tu išvis toks reikalingas. Neturėjau jokio draugo.

Žinojau, kad jaunimas gyvena kitokį gyvenimą, o aš to negaliu. Tai labai kankino. Apie santuoką nei minties, nei kalbos negalėjo būti. Net draugų neturėjau iki atsivertimo. Net galimybių jų susirasti nebuvo, buvau visiškai izoliuotas.

Ar bandei pasitraukti iš gyvenimo?

Tomas: Buvo tikra komedija. Vieną dieną man buvo taip liūdna, taip buvo liūdna, kad galvoju – baigsiu savo gyvenimą… O paskui atėjo kraupus suvokimas, kad aš nė to negaliu pasidaryti. Negaliu.

Dabar juokiesi iš visos tos patirties…

Tomas: Dabar taip, juokiuosi, nes negalėjau pakelti prieš save rankos.

Ar kaltinai už tai Dievą?

Tomas: Taip, tais sovietiniais laikais, kai visa religija buvo pogrindyje, pas mus vaikščiojo viena pasišventusi vienuolė, priėjau Pirmosios komunijos. Bet skaudžiai išgyvendamas savo kitoniškumą ir izoliaciją sakiau, kad aš esu grynas Dievo nebuvimo įrodymas. Kadangi aš esu toks, tai kaip gali būti Dievas? Juk mano negalia – neteisybė, blogis, vadinasi, ir Dievo nėra. Taip tada suvokiau. Studijuodamas teologinius dalykus vėliau sužinojau, kad toks Dievo neigimas yra klasikinis. O kai atsiverčiau, išgyvenimai, kad kažko negali, ta kančia tarsi išnyko.

Jolita: Bet kaip yra nepaprasta, kai visiška negalia gali tapti įgalinimu įtikint, bendraujant su gyvuoju Dievu…

Tomas: Iki atsivertimo mano savivertė buvo labai menka, iš viso, galima sakyti, jos nebuvo. Ir nebūčiau buvęs įdomus kitiems, nes net bijodavau pakelti akis į suaugusį žmogų. Vengiau tiesioginio kontakto, nes maniau, kad esu visiškai niekas. Mane labai paveikė Šventojo Rašto žodžiai, jog Dievas pasirinko, kas menka žmonių akims, ko iš viso nėra. Tą Biblijos eilutę aš stipriai išgyvenau.

Jolita: Dievas jam padėjo pakelti galvą.

Tomas: Taip, ir suvokti, jog aš esu Dievo pasirinktas. Mano žmogiškasis orumas buvo atkurtas, atstatytas per krikščionišką prizmę. Tik susitikęs su Jėzumi buvau išvaduotas iš savigailos, iš menkavertiškumo komplekso.

Jolita: Bažnyčia atvėrė jam kelią į pasaulį, nes pas Tomą pradėjo eiti būtent krikščioniškas jaunimas, su juo jis pradėjo bendrauti. Abu broliai tapo įdomūs dėl to, kad jų savivertė pakilo, kad jie kažką daugiau galėjo duoti kitiems.

Ar anksčiau tave, Tomai, griaužė tai, kad nieko kitiems negali duoti?

Tomas: Tų kitų nebuvo. Nebuvo nieko, visiška vienatvė. Tik šeima. Su niekuo per daug negalėjai pašnekėti, atsiverti, nes broliai buvo jaunesni, aš vyresnis. Tik vėliau remdavomės vienas į kitą – atsirado bendri interesų, siejo bendri ieškojimai, pomėgiai, bandymai kabintis į gyvenimą. Tuo metu, kai buvo sunkiausia, ir įvyko vidinis lūžis, atradau Jėzų. Tai sutapo ir su Atgimimo laikotarpiu.

Šiandien ne tik tarp neįgalių žmonių, bet ir tarp sveikų yra tokių, kurie apsiriboja vien tik savo šeima, bet žmogui reikia platesnės šeimos – bendruomenės. Jėzus kartą buvo paklaustas, kas tavo šeima, ir Jis parodė į susirinkusiuosius sakydamas, kad jie yra broliai ir seserys. Bendruomenėje – naujoje šeimoje – žmogus plačiau išsiskleidžia. Kartą bendraudamas su vienu kunigu iškėliau tokį klausimą: „kas aš būčiau, jeigu ne bažnyčia ir jos bendruomenė“? Dievas per ją išskleidė mano asmenybę ir padarė visaverčiu žmogumi, suvokiančiu savo tarnystę – skleisti Dievo žodį, bendrauti su jaunimu ir padėti jauniems žmonėms pažinti gyvąjį Dievą.

O kaip tu Jį pažinai?

Tomas: Kaip minėjau, paauglystėje jaučiau didelę neteisybę – kodėl aš nevaikštau, esu neįgalus. Kai man suėjo penkiolika metų, ėmiau skaityti ateistines knygas, manyje atsivėrė gilus netikėjimas ir nepasitenkinimas Dievu. Mudu su broliu turėjome ryšį su tamsiuoju pasauliu – abu buvome įklimpę į spiritizmo seansų liūną ir tapome dvasiniais narkomanais. Kildavo daug klausimų, į kuriuos gaudavome atsakymus. Informacija plūdo dideliais srautais, mes viską užrašinėjme į sąsiuvinius. Piktoji dvasia sakė, kad laikytumėmės jos mokymo iki galo, o tada mes rašysime knygas, pas mus ims plūsti žmonės. Paskui įvyko labai stiprus lūžis. Kilo klausimas: „ar egzistuoja kas nors aukščiau tavęs“. Piktoji dvasia Dievo paneigti negali, todėl gavome patvirtinimą: „taip“. Tada gyvenimas virto aukštyn kojom. Aš suvokiau, kad pasaulis neapsiriboja vien materialine tikrove. Tada kilo noras atlikti išpažintį, priimti sakramentus, atsirado noras ieškoti, skaitėme Bibliją, gilinomės į Bažnyčios lobynus, maldą. Bet pradžia buvo sunki, nes reikėjo išsivaduoti nuo tų ezoterinių dalykų. Biblijos šviesoj pradėjau atskirti, kas yra kas. Visada augau ir skaitydamas, ir melsdamasis, ir bendraudamas su joanitais, jie daug man padėjo. Būtent iš jų gavau visą krikščionišką ugdymą, išėjau teologijos mokyklą, jie padėjo visus religinius pamatus. Joanitų paskatintas savarankiškai išmokau prancūzų, lotynų kalbą. Tai, ko negalėjo duoti sovietinė švietimo sistema, man buvo duota kaip Dievo dovana.

Daug kas vengia kančios ir skausmo, negali susitaikyti, jog kančia turi prasmę, mano, jog kančioje negali būti nieko gero. Ar negalia gali ką nors duoti?

Tomas: Negalia yra sąlyga būti. Ir šią sąlygą mes arba turime priimti ir pasinaudoti jos teikiamais pranašumais, arba atmesti ir gyventi vienatvėje, negalios vergystėje. Negalia nėra tik kančia. Jei negalia pasinaudoji, ji ugdo. Ugdo stabilumą, kantrybę, valią, ji duoda laiko savišvietai, kontempliacijai, maldai. Negalia neleidžia taip išsiblaškyti. Juk sveikas žmogus nuolat bėga: darbas–namai–rūpesčiai… Gal nuskambės ir keistai, bet aš turiu būti dėkingas, kad daug ko negaliu, nes aš tikrai nežinau, kas iš manęs būtų išėję… Dievas leido patirti, kad kančia nėra gėris, bet joje yra gėrio, iš kančios Dievas žmogų išveda tik tada, jei žmogus su Juo bendradarbiauja. Juk išmintis čia paprasta: jei kviečio grūdas neapmirs – neduos vaisių. Turi apmirti, kad duotum vaisių.

Apaštalas Paulius sako, kad kūno požiūriu tampame nebesvarbūs. Bet juk kūniškumo negali paneigti. Ar neįgalus, sužeistas kūnas kliudo bendrauti?

Tomas: Juk dažniausiai krikščionybė kalba apie platonišką kultūrą, meilę, bet buvau labai nustebęs skaitydamas, kad šv. Augustinas rašė, jog mes, krikščionys, turime taip save prižiūrėti, kad aplinkinių negąsdintumėme. Mes susiduriame su tokiu požiūriu: jei neįgalus, tai jam nereikia kūno puošybos ir malonumų.

Jolita: Mūsų draugystė nebuvo vien platoniška. Santuoka leidžia vienodai dalintis tiek siela, tiek ir vienas kito kūnu.

Tomas: Kūno negali neigti vien aukštindamas dvasią. Kūniškumas labai svarbu.

Jolita: Neįgalų kūną taip pat gali mylėti kaip ir sveiką, įgalų, tik gal reikia turėti daugiau fantazijos.

Tomas: Daugiau kūrybos…

Kaip susidoroji su nepatogumais, kurių neįmanoma išvengti?

Tomas: Reikai suprasti, kad negalia – tai gyvenimo būdas, o vežimėlis – jo dalis. Ir tada negalią priimu natūraliai. Aš kažko negaliu, bet kažką galima kompensuoti.

Ar tai, kad elementarių dalykų, įprastų sveikam žmogui, tu negali pasidaryti pats, nežeidžia tavo vyriškumo?

Tomas: Jei vadovaučiausi vyriškumo modeliu, kad vyras yra Švarcnegeris, fiziškai stiprus, jei vyriškumą suprasčiau kaip tolygų jėgai, tada susidurčiau su didelėm problemom. Bet vyriškumas – tai emocinis stabilumas, racionalumas, įvairios kompetencijos ir daugelis kitų dalykų, kuo tu gali papildyti moteriškumą. Didžiausia bėda ta, kad mūsų visuomenėje yra tokia nuostata, kad vyriškumas – tik jėga. Stiprybė juk yra ne vien tai, kad tu gali plytas traiškyti.

Jolita: Vyriškumas – tai dvasios stiprybė, kai vyras gali palaikyti savo moterį, juk net iš fiziškai stipraus ir sveiko žmogaus gali nejausti jokios moralinės paramos. Dažnai jauti, kad tokie vyrai kaip popierinė siena, į kurią atsirėmus nugriūsi. O Tomas pasižymi tokia vidine stiprybe, į kurią gali su visišku pasitikėjimu atsiremti. Jaučiuosi labai užtikrintai remdamasi į tokią „sieną“, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo fiziškai labai silpna. Tomas išklauso, suramina, pataria. Man svarbiausia, kad jis manęs išklauso ramiai, o kai apninka abejonės, kai blaškausi, man padeda patarimu. Jis mane dvasiškai sustiprina, tarsi viską sudėlioja į savo lentynėles, nes visos mes, moterys, dažniausiai matome tik smulkmenas, detales. O Tomas viską sudeda į mozaiką.

Tomas: Juk vyras tokiais atvejais pasitelkia savo vyrišką racionalumą ir mato visumą.

Jolita: O kiek yra tokių vyrų, kurie nusispjauna į žmonų abejones manydami, jog tai vien „bobų“ reikalas. Gali draskytis kiek tau patinka…

Ar neįgalus kūnas jums yra kliūtis jūsų visaverčiam bendravimui?

Jolita: Kai gyvename apriboti kūno, negalios, kančios, tenka susitaikyti su tuo ir nekeikti. Iš dalies abu esame veikiami negalios, juk kartu negalime palakstyti po pievas. Kartais norėtųsi nuvažiuoti prie ežero su palapine, pasiirstyti valtimi, bet suvoki, kad tai neįmanoma ir niekada nebus įmanoma. Bet tai suprantu ir randu už ką dėkoti: kad yra ir kitokių dalykų, kompensuojančių visą tą neįmanomumą. Tai, ko negali, imi aukoti, atiduoti. Man kartais labai norisi kartu šokti, bet su Tomu niekada negalėsiu to padaryti.

Ar tave tai liūdina?

Jolita: Ne, neliūdina. Yra noras, bet jį imi ir atiduodi Dievui, o Jis randa mums kitokių dovanų ir malonių.

Tomas: Norų yra begalės, bet nesame tų norų vergai.

Jolita: Prisigalvoti gali visko ir dėl to sėdėti surūgęs: „va, aš negaliu to padaryti, to ir dar ano. Tada pradeda atrodyti, kad gyvenimas yra vien „negaliu“. Jei taip mąstyčiau, ir mano gyvenimas pasidarytų neįgalus. Bet tokiais atvejais žiūriu, ką aš galiu. O galime daug ką, pavyzdžiui, išeiti naktį pasiklausyti lakštingalų čiulbėjimo, nueiti į kavinę, pakeliauti mašina ir kt. Labai svarbu, kad galime matyti vienas kitą dažniau negu savaitgaliais ir tik vakarais. Didelė vertybė yra tai, kad daug laiko praleidžiame šiaip dirbdami kartu. To kitos poros neturi.

Tomas:Mano negalia leidžia palaikyti artimą ryšį vienam su kitu ir jį kokybinti. Mes esame apdovanoti ne galimybe visur lakstyti, o sėdėti ir valandų valandas kalbėtis. Juk kaip svarbu, ypač draugystės pradžioje, poroms kalbėtis. Daugelis porų tą laiką iššvaisto bėgiodami po klubus ar kur kitur, jie prakiškai mažai išgyvena laiko kartu, nuolat kažką veikia. O kada jie pasilieka akis į akį vieni su savimi? O paskui sukūrę šeimas stebisi, kad prieš susituokdami vienas kitą menkai ir tepažinojo. Mes buvome priversti būti, kartu sėdėti ir išsiaiškinti vienas kito požiūrius. Tas vienas kito pažinimas – dovana.

Kaip jūs susipažinote?

Tomas: Anksčiau man nelabai rūpėjo santuoka, nemaniau, kad tai man, nors seniau buvo smalsu žiūrėti kokį filmą ar spaudoje paskaityti apie užsienyje gyvenančias neįgaliųjų šeimas. Jau žinojau, kad tokie dalykai pasaulyje egzistuoja, Lietuvoje sovietmečiu tokių šeimų, be abejo, kad buvo, bet apie jas labai mažai arba visai niekas nekalbėjo.

Sakau, kad esame senamadiška pora, nes susipažinom bažnyčios šventoriuje per atlaidus.

Jolita: Tomas mane pakvietė į maldos grupelę, kuri rinkdavosi jo namuose. Pradėjau lankytis pas Tomą, ir vieną kartą nežinodama, kad susitikimas atidėtas, atėjau ir buvau viena pati su Tomu ir jo broliu Mariumi. Tąkart mes labai gražiai kalbėjomės, pajutau, kad užsimezgė draugystė. Iki tol buvau tik maldos grupelės narė. Nuo tada pradėjau dažniau Tomą lankyti ne tik maldos grupės susirinkimų metu ir mes paprastai draugavom, draugavom, kol vieną kartą pradėjome jausti abipusę simpatiją. Eidavome pasivaikščioti, aš stumdavau vežimėlį, eidavome į bažnyčią. Mes valandų valandas kalbėdavomės. Aš netgi ateidavau išsipasakoti savo rūpesčius, pakalbėti apie santykius su artimaisiais. Tomas buvo man kaip dvasios brolis, vienintelis, kuris mane suprasdavo.

Tomas: Taip, tarp mūsų užsimezgusi graži draugystė savaime peraugo į meilę ir santuoką.

Jolita: Buvo momentas, kai Tomas pasakė, kad gali užgniaužti savyje meilę, jei aš to noriu, jei bijau eiti su juo tolyn.

Ar iš tikrųjų būtum tai pajėgęs, Tomai?

Tomas: Juk pakenti, pakraujuoji ir viskas. Bet labai svarbu, kad meilėje turi būti laisvė. Jei laisvės nėra, draugystės ryšys neįmanomas. Kalbu apie draugystę, nes esu giliai įsitikinęs, kad laimingos santuokos pagrindas – žmonių draugystė, bičiulystė. Ji yra pamatų pamatas. Sutuoktiniai išgyvena įvairiausius gyvenimo etapus ir daug kas tampa rutiniška: kasdienybė, seksas, elementariausi dalykai, atsitinkantys dviem žmonėms būnant kartu.

Jolita: Jei gilios draugystės nėra, tai kam būti kartu? Jei žmones sieja tik buitis ir vaikai, o kasdienybė jau gale gerklės…

Tomas: Štai kodėl įvyksta skyrybos. Raktas į laimingą santuoką – draugystė.

Tai jūs mirtini draugai?

Jolita: Tikrai taip. Mes geriausi draugai. Galiu pasakyti, kad turiu geriausią draugą – savo vyrą, ir pirmiau jis man draugas, o paskui vyras. Mes nesureikšminame to, kad esame vyras ir žmona, pirmiausia esame labai geri draugai.

Tomas: Jei žvelgi iš draugystės perspektyvos, labai svarbu duoti laisvę kitam. Jei kitas žmogus pasako ne, tu jam palieki laisvę tavęs nepriimti. Kodėl žlunga daugelis santuokų? Nes tuoj pat imame žiūrėti, ar vienas kitam būsime tinkami, tarsi būsimai santuokai primetami rėmai, bet nežiūrima į patį draugystės ryšio kokybinimą.

Jolita: Jei aš būčiau į Tomą žiūrėjusi kaip į potencialų ar nepotencialų vyrą, tai sau nebūčiau leidusi tos meilės, būčiau, ko gero, užgniaužusi ką tik užgimusius jausmus.

Tomas: Vienas rašytojas rašė: „Pirmiausia buvo akių kontaktas“. Nuo to viskas ir prasidėjo…

Jolita, kas tave sužavėjo?

Jolita: Aš tikrai nebūčiau žiūrėjusi į tokį vyrą, kuris gailisi savęs ir nejaučia savo vertės, o mane būtent ir patraukė Tomo pasitikėjimas savimi, orumas. O jo savivertė man atrodė didesnė už mano pačios, maniau, kad neturiu tiek pasitikėjimo savimi kiek jis. Tai mane žavėjo, traukė.

O kaip reagavo tavo artimieji į apsisprendimą su Tomu kurti šeimą?

Jolita: Tėvams buvo labai sunku. Jie, žinoma, mane atkalbinėjo, nes mano noras jiems buvo nesuprantamas, apsisprendimas atrodė katastrofa. Man buvo labai skaudu, o įtampa tęsėsi visus metus iki pat sužadėtuvių. Paskui po ne vieno pokalbio jie su tuo susitaikė. Mama pirmiau, tėtis palengva. Ir net kai susituokėme atsargiai stebėjo, kaip mums sekasi gyventi. Vėliau pamatė, kad aš nesu nelaiminga, kaip tik atvirkščiai. Matydami, kad man gera, nurimo.

Tomas: Iki santuokos užsiėmiau aktyvia veikla, labai aktyviai dalyvavau Bažnyčios gyvenime ir kai kuriems žmonėms, krikščionims, katalikams, mano apsisprendimas buvo sunkiai priimtinas. Jiems atrodė, kad žmona „privatizuoja“ bažnyčios aktyvistą.

Jolita: Buvo manančių, kad aš atimu kažką iš jų, kad Tomas dabar bus ne visų brolis, o tik mano vienos.

Tomas: Tarnystę bažnyčioje ir santuoką derinu. Kad tik nevedę žmonės gali būti atsidavę tarnystei bažnyčioje yra tik keistas įsivaizdavimas.

Jolita: Bet durys po santuokos neužsidarė.

Su kokiom baimėm susidūrėte ruošdamiesi santuokai?

Jolita: Kaip seksis diena iš dienos būti kartu negalios sąlygomis. Dėl paties ryšio, dėl draugystės ir meilės baimės nebuvo, tik dėl tos negalios apribojimų.

Jolita, ko tu bijojai?

Jolita: Man vienas išmintingas žmogus pasakė, kad jei jūs abu kartu gerai jaučiatės, tai visos baimės praeis, visos jo laikinos. Bus sunkumas, bus ir jo sprendimas. Ir aš nurimau. Labai keista tai, kad pačią santuokos dieną visos baimės dingo, vėliau viskas vystėsi labai natūraliai, savaime. Prie tokio gyvenimo būdo pripratau.

Ar sunku buvo priprasti?

Jolita: Ne. Juk mes draugavome apie penketą metų ir toks gyvenimo būdas tapo įprastas dar prieš santuoką.

Kiekviena santuoka pašaukta pratęsti gyvybę. Ko jūs tikitės?

Jolita: Viena iš baimių, kurias turėjau įveikti, ir buvo šis klausimas. Mes atlikome tyrimus. Važiuodami į Vilnių abu pasakėme vienas kitam – jeigu genetikos centre atlikę tyrimus pasakys, kad mūsų vaikai bus nesveiki, kad galima ta pati genų kombinacija, santuokos nekursime, nebūsime prieš vaisingumą. Bet kai buvo žinomi tyrimų rezultatai, profesorė pasakė: „Ko jūs delsiate? Pirmyn, tuokitės, gimdykite vaikus, nes jūsų vaikai bus kaip ir kitų porų“. Ir tai buvo paskutinis ženklas, padėjęs apsispręsti už santuoką.

Ar susiduriate su keista aplinkinių reakcija į jūsų šeimą?

Tomas: Būna per daug idealizuoto požiūrio, būna ir skeptikų.

Jolita: Labiausiai man nepatinka, kai į mane žiūri kaip į pasiaukojusią mergelę, kurios pašaukimas – būti kone slauge ir padaryti laimingą šį laimės aplenktą vyriškį. Aš baisiausiai piktinuosi tokiu primetamu vaidmeniu. Ir kai man pasako: „bet juk tau vis vien sunku“, tai mane erzina. Aš negaliu pasakyti, kad man yra sunkiau nei bet kuriai kitai porai. Netgi pasakyčiau taip: jei mane ištremtų į kaimą ir man reikėtų prižiūrėti gyvulius, keltis kasdien penktą ryto, niekada jų nepalikti (niekur tu negali išvažiuoti, nes turi juos šerti) ir dar daržų hektarus prižiūrėti – štai čia man būtų katorga. Aš nenorėčiau tokio gyvenimo. O čia viskas taip paprasta. Juk turime kompensacinę techniką, kurią naudojant nereikia fizinių jėgų.

Tiesa, per mūsų vestuves įvyko toks nutikimas. Važiavome į Monciškes prie jūros, nes ten, kaip žinoma, neįgaliesiems geriausia privažiuoti prie jūros. Išlipam iš mašinų visi tokie gražūs, pasipuošę vestuviniais rūbais: dvi nuotakos ir du neįgalieji (tuo pat metu tuokėsi ir brolis). Tad ten buvusioms moterėlėms iš tiesų atrodėm neįtikėtinai. Jos paklausė, koks čia filmas filmuojamas. O kai sužinojo, kad tai ne filmas, ne spektaklis, o gyvenimas, apsiverkė. Gal iš nuostabos, o gal ir iš laimės, kad tokie dalykai vyksta.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Indrė Globienė

Susiję įrašai:

• T. IR J. VILUCKAI: „DĖKOJAME DIEVUI UŽ NEGALIĄ, PER KURIĄ ESAME KARTU“
• ŽMONĖS SU IŠŠŪKIAIS
• NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
• PASAULIS PAGAL TOMĄ: PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESI
• JOLITA VILUCKIENĖ: „DIDŽIAUSIA GYVENIMO IR DIEVO DOVANA – MEILĖ“