Abi įtakingiausios mūsų krašto politinės partijos – valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir opozicinė Socialdemokratų partija (LSDP) – narplioja panašias istorijas. Jų baigtis neabejotinai paveiks ne tik šių partijų gyvenimą, bet ir demokratinę kultūrą Lietuvoje.

Juk Gintaro Songailos ir Jono Jagmino atvejai peržengia paprastos partinės drausmės ribas, nes kalbama apie Tautos atstovus, o ne kokius nors nesusipratėlius iš vietos skyrių.

Trečiadienio vakarą posėdžiavęs TS-LKD Priežiūros komitetas nusprendė pašalinti iš savo gretų Tautininkų frakcijos pirmininką Seimo narį G.Songailą. Jis buvo apkaltintas tuo, kad “sąmoningai veikė prieš partiją ir taip šiurkščiai pažeidė TS-LKD įstatus”, kai pateikė teismui ieškinį savo partijai dėl Vilniaus miesto skyrių Sueigos sprendimo sudaryti koaliciją Vilniaus miesto savivaldybėje su Valdemaro Tomaševskio bloku.

Dar sudėtingesnė J.Jagmino padėtis. Šis teismui apskundė Socialdemokratų partijos frakcijos reglamentą, nes buvo gavęs partijos prezidiumo papeikimą už partinės drausmės nesilaikymą, kai keletą kartų balsavo kitaip, nei buvo nusprendusi frakcija. Parlamentaras akivaizdžiai konfliktuoja su LSDP, nes virš partinės drausmės iškelia Seimo statute įtvirtintą Seimo nario teisę balsuoti pagal sąžinę ir įsitikinimus. Be to, egzistuoja ir konstitucinė nuostata, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti kaip nors persekiojamas.

Ar partijos sprendimų kritika yra jos nuostatų išdavystė? Kur yra viešo nepasitenkinimo partijos veikla ribos? Kokios jos yra, kai kalbama apie lojalumą partinei linijai? Pagaliau balsavimo Seime motyvas turi būti rinkėjų interesai, parlamentaro sąžinė ar atstovavimas partijos platformai, už kurią balsavo piliečiai? Kada yra demokratijai būdinga nuomonių įvairovė, o kada ekscentriko ar įtakos siekiančio asmens savivalė?

Tai klausimai, kuriems atsakymus nėra lengva rasti. Tuo labiau kad Lietuvoje partijų gyvenimo tradicijos tik kuriasi ir sprendimai, priimti aptariamų dviejų seimūnų atžvilgiu, prisidės prie šio proceso. Juk visi sprendimai yra ne tik formalus teisinis žingsnis, bet ir signalas kitiems šių (ir ne tik) partijų nariams.

Pasižvalgius po pasaulį regime įvairių situacijų. Pavyzdžiui, vadinamosiose Westminsterio sistemos šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ar Indija, partinė drausmė yra itin griežta. Ten tik labai retais atvejais parlamente balsuojama priešingai partinei linijai, o maištininkai šalinami iš partijų, tačiau tai nereiškia, kad nevyksta diskusijos. Geležine drausme Vakarų Europoje pasižymi komunistinės partijos, kurios nepripažįsta jokių kompromisų šioje srityje.

Silpnesnė partinė drausmė pastebima populistinėse, radikaliose partijose. Didelė nuomonių įvairovė būdinga JAV partiniam gyvenimui. Pakanka prisiminti paskutinę JAV prezidento rinkimų kampaniją, kai pirminiuose rinkimuose Barackas Obama ir Hillary Clinton svaidėsi nemaloniais epitetais, o dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko rinkimų štabas gąsdino demokratų rėmėjus “Clintonų klanu”, kol aistras pradėjo malšinti centrinės partinės struktūros. Tačiau tai nesutrukdė B.Obamai pakviesti H.Clinton dirbti į savo administraciją.

Akivaizdu, kad lietuviškieji partijų maištininkai baladodamiesi į teismų duris peržengė ribas. Tačiau taip pat akivaizdu, kad maištininkams ir partijų vadovybės kritikams mūsų partijos aplinka nėra palanki. Sustabarėjusios struktūros “iškošia” bet kokį išsišokėlį, o tai partinį gyvenimą daro uždarą ir nepatrauklų. Juk, pavyzdžiui, jaunimas nori ateiti į partijas su savo vizijomis ir naujomis idėjomis, bet tokie jie ten nėra itin pageidaujami.

Beje, liūdina, kad šie “maištai” vyksta ne dėl kilnių idėjų, bet tarsi norint sukelti triukšmą, būti matomam. Visos šios aplinkybės tik dar kartą paaiškina, kodėl partijos visuomenėje tokios nepopuliarios.

Susiję įrašai:

• KOKIOS “DRĄSOS KELIO” PERSPEKTYVOS?
• SAVIVALDOS RINKIMAI:KUO SUINTERESUOTOS PARTIJOS
• POLITINĖS BURLESKOS SŪKURIUOS
• TIKRASIS TESTAS A.KUBILIAUS DAR LAUKIA
• PONAI, AR JŪS NEJUOKAUJATE?