„Veidas“ 2008 kovo 24 d. Nr. 12.

„Eurobarometro“ duomenimis didžioji dauguma lietuvių, net 89 procentai, laiko save religingais. Šis skaičius viršija ES vidurkį, tačiau iš tikrųjų praktikuojančių tikinčiųjų Lietuvoje yra mažiau nei kitose ES šalyse.

Išpažintį atlikti norinčiųjų eilės prie klausyklų, šventinto vandens trūkumas, didelė žvakučių paklausa, iki 14–16 valandų išsitęsusi kunigų darbo diena, padidėjusios aukojamų pinigų sumos – tokį vaizdą Lietuvos bažnyčiose buvo galima išvysti praėjusią savaitę. Tačiau Velykos praeis ir vėl viskas grįš į įprastą ritmą, ir vėl bažnyčiose žmonių gerokai sumažės. Nes, kaip liudija sociologiniai tyrimai, tik 8 proc. Lietuvos gyventojų vaikšto į bažnyčią dažniau nei kelis kartus per mėnesį. O per didžiąsias šventes, taigi ir per Velykas, į bažnyčias susirenka dar papildomai 33 proc. Lietuvos gyventojų.
Religija tampa asmeniškesnė
Pusė Lietuvos gyventojų į maldos namus eina tik kartą per metus ar rečiau, dažniausiai per Kalėdas ir Velykas. Tam nemenkos įtakos turi ir Bažnyčios priesakas Velykų laikotarpiu atlikti kasmetinę išpažintį.
Beje, Lietuvos vyskupų duomenimis, ištikimų sekmadienio pamaldų lankytojų skaičius sutampa su sociologų tyrimais ir svyruoja tarp 8-10 procentų. Tad kontrastas tarp deklaruojamo ir praktikuojamo religingumo yra pakankamai ryškus.
Paprašyta pakomentuoti šiuos skaičius, VDU dėstytoja, Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro direktorė, sociologė Milda Ališauskienė sakė: „Religijos studijų klasikai išskyrė vidinį ir išorinį religijos lygmenis, pastarasis pasireiškia dalyvavimu ritualuose bei apeigose, lankymusi maldos namuose. O vidinis religijos lygmuo apima tikėjimą bei jo įtaką individo gyvenime. Jau kurį laiką sociologai Europos ribose stebi tendenciją, kai išorinio religijos lygmens statistiniai duomenys gerokai mažesni nei vidinio. Tai gali būti interpretuojama įvairiai, kai kas įrodinėja, kad religijos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje apskritai mažėja. Todėl būčiau linkusi pasitelkti kitą, teigiančią, kad tokios „žirklės“ atsiranda dėl pokyčių šiuolaikinio žmogaus savimonėje, lemiančiu, kad religija tampa labiau asmeninio, paslėpto nuo visuomenės akių gyvenimo dalimi.“
Religinis neraštingumas stiprus
Šių dienų visuomenės bruožas, – vis mažėjantis pasitikėjimas institucijomis. Tarp jų patenka ir Bažnyčia. Susiklosto padėtis, kad žmonės tarytum sako: „Dievui – taip, o Bažnyčiai – ne“. Kodėl taip yra, teiravomės VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojo, dr. kun. Kęstučio Kėvalo. Pasak, jo šiai situacijai poveikį daro keletas dalykų.
„Pirmiausia dėl sovietmečio įtakos ir dabarties sekuliarizacijos procesų yra nutrūkusi tradicija reguliariai lankytis šv. Mišiose ar kitose religinėse apeigose. Antra vertus, trūksta žinių, ką reiškia ateiti į maldos namus ir kodėl reikia ten eiti būtent tokiu dažnumu. Ir pati Bažnyčia galbūt ne visada yra pajėgi atsiliepti į dabartinius žmonių lūkesčius, kai ilgimasi sakralios liturgijos ir turinio požiūriu stiprių pamokslų“, – svarstė kunigas.
Vis dėlto norom nenorom kyla klausimas apie save deklaruojančių religingais, bet bažnyčią lenkiančių žmonių religingumo turinį ir sąmoningumą. Kas slypi už religingumo, kuris nepasireiškia viešai, bet yra tik palanki nuostata religijos atžvilgiu?
Sociologės M. Ališauskienės nuomone, religingas žmogus čia galėtų įžvelgti tam tikrą religinio sąmoningumo stoką. „Tačiau žvelgdama iš sociologo pozicijos galėčiau pasakyti, kad toks neišreikštas religingumas atspindi bendrus religijos vietos šiuolaikinėje visuomenėje pokyčius. Religija tampa asmeniniu kiekvieno reikalu, kurio elementus kiekvienas pasirenka individualiai. Toks individualiai sukonstruotas tikėjimas gali būti laikomas sinkretiniu, tačiau kartu jis rodo ir įvairialypę šiuolaikinio žmogaus savimonę bei polinkį į vartotojiškumą“, – sakė „Veido“ pašnekovė.
Tad galėtume teigti, kad vartotojiškai žvelgiame ne tik į drabužius ar mobiliuosius telefonus, bet ir į religiją. Taip ir lieka neaišku, koks yra tokio religingumo turinys.
Kunigas K. Kėvalas paklaustas mano, kad dažnai žmonės savo religingumą apibrėžia remdamiesi įvairiais mitais ir nuogirdomis. Iš tokių mitų, kurie sklando apie Bažnyčią ir jos mokslą, galime susidaryti įspūdį, kad religinis neraštingumas Lietuvoje gana stiprus. Religinis sąmoningumas apsiriboja dažnai labai miglotomis žiniomis apie religiją, Dievą, Bažnyčią ir jos veiklą. „Kažkodėl yra vengiama plačiau, moksliškai, susipažinti su religija ir jai atstovaujančia Bažnyčia, todėl labai sunku religinį turinį laikyti tikėtinu ir svarbiu asmeniniame gyvenime. Tačiau nors ir neišreikštas religingumas vis dėlto slepia žmogaus ilgesį turėti visą žmogaus egzistenciją apimančią prasmę“, – įsitikinęs K. Kėvalas.
Individualus religingumas nepasiteisina
Jau minėtas „Eurobarometro“ tyrimas atskleidė, kad kitose ES šalyse žmonių, reguliariai lankančių religines apeigas vidutiniškai yra dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad esame labiau linkę savo religinius įsitikinimus slėpti nei kiti europiečiai, likti prie individualaus religingumo?
„Šiuos skirtumus galėtų paaiškinti mūsų visuomenės patirtis sovietiniu laikotarpiu, kai religija buvo priverstinai išstumta iš visuomenės gyvenimo. Ilgą laiką visuomenė buvo dirbtinai sekuliarizuota, tad nebuvo ir galimybių perduoti iš kartos į kartą lankytis religinėse apeigose“, – mano M. Ališauskienė. Tačiau ji nelinkusi teigti, jog lietuvių skirtumai nuo kitų valstybių rezultatų yra tokie dideli, kad galėtų būti interpretuojami kaip ypatingas atvejis.
Kunigas K. Kėvalas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje visose srityse pasireiškia silpni bendruomeniškumo ryšiai: „Reguliariai lankyti religines apeigas reiškia įsipareigojimą, o įsipareigoti tam kas susiję su bendruomene, Lietuvoje dar nėra norma. Pavyzdžiui, vangiai įsitraukiama į savanorystės iniciatyvas“.
Žmonės dar nėra pakankamai pajutę bendro veikimo naudą ir prasmę. Tačiau kunigas tikisi, kad tai laikinas reiškinys, nes žmonės netrukus turėtų įsitikinti, jog individualus religingumas nepateisina lūkesčių. Dabartinė religinė žmonių laikysena Lietuvoje, kai linkstama į pasyvesnes formas, nėra atsitiktinė. Juk kitose srityse, tokiose kaip verslumas, atsakomybės prisiėmimas ar asmeninė iniciatyva, Lietuva taip pat dar „neblizga“ tarp ES šalių. Vadinasi, religinio individualizmo ir „drovumo“ priežasčių reikėtų ieškoti daug giliau nei vien religinio išprusimo plotmėje.