Minint Berlyno sienos griūties metines, Tarptautinis tyrimų centras “The Pew“, kuris atlieka globalius sociologinius tyrimus visame pasaulyje, paskelbė tyrimo “2009 metai. Europos pulsas: 20 metų po Berlyno sienos griūties” duomenis. Apklausoje dalyvavo ir Lietuvos gyventojai. Tarp tyrimo temų (požiūris į tautiškumą, ekonomiką, demokratiją, etc.) buvo ir religija.
Šiuose rezultatuose itin įdomiai atrodo faktas, ties kuriuo vertėtų stabtelėti: vos 13 proc. apklaustųjų lietuvių nurodė, kad kasdien meldžiasi. Mažiau už lietuvius kasdien meldžiasi tik bulgarai, čekai, Rytų vokiečiai, tiek pat prancūzai. Pažvelkime į pirmaujančias šalis: JAV – 55 proc., Lenkija – 32 proc., Italija – 30 proc.
Skaičiai, pripažinkime, nekelia optimistinių minčių. Juk į juos patenka ir kitų religijų, kitų konfesijų išpažinėjų maldingumo įpročiai. Tačiau faktas, kad apie 90 proc. Lietuvos katalikų ne kasdien sulenkia kelius maldai, paprasčiausiai glumina. Kokios priežastys, kad žmogus bent kartą per dieną nesiteikia atsigręžti į savo Kūrėją?
Be maldos tradicijos
Pirmoji priežastis – nėra tradicijos melstis. Kada atsiranda tokios tradicijos? Kai malda šeimoje yra natūralus dalykas. Tradicijoms susiklostyti reikia dešimtmečių… Tik dabar Lietuvoje atsiranda karta, užaugusi laisvės sąlygomis, kai šeimos gali be baimės melstis drauge, kas sovietmečiu buvo sunkiai įmanoma. Tačiau minėta apklausa rodo, kad vos 8 proc. jaunimo nuo 18 iki 29 metų religiją laiko svarbiu dalyku. Tad šiuo požiūriu, deja, neatsiveria naujų akiračių…
Tikro maisto pakaitalai
Kodėl žmonių nedomina malda? Gal lietuviai pasidarė visiški materialistai? Vertėtų pabrėžti, kad su dvasingumu susiję dalykai nėra visai ištrinti iš tautiečių sąmonės. Juk vis labiau populiarėja visokiausi rytietiško dvasingumo, meditavimo, jogos centrai… Ką kalbėti apie įvairaus plauko ezoterinius reiškinius? Vadinasi, paslaptis, mistiškumas, potyriai, sąlytis su kažkuo neapčiuopiamu dar traukia žmones. Tačiau susiklosto panaši situacija kaip su greito maisto užkandinėmis: įpranti kimšti mėsainius, nuo kurių sveikata prastėja, bet nuo jų darosi sotu ir daržovių racione nesinori… Tad ir dvasinėje plotmėje tikrą maistą pakeitė pusgaminiai.
Dievo vaizdinys
Taip pat vertėtų paklausti, ar nėra taip, kad žmonės paprasčiausiai nepažįsta Dievo. Kitaip tariant, pats Dievo vaizdinys neturi asmens bruožų, kas lemia maldos nereikalingumą. Juk bendravimas su abstrakčia dievybe, kažkokia jėga, beasmene energija gali būti tik fragmentiškas ir epizodinis. Čia susiduriame su tikru problemų kamuoliu, kuriame susipynę pastoracijos, sielovados, teologiniai klausimai. Visi krikščionys yra atsakingi už tai, kad iškreiptam Dievo vaizdiniui nebūtų vietos ir viešame, ir privačiame bažnytiniame diskurse. Tik kai Dievas yra reikšmingas Kitas, Asmuo, kuris kviečia į nuoširdų bendravimą, užsimezga dialogas, kurį ir vadiname malda.
Našumo visuomenės vaikai
Žinoma, nūdienos žmogui darosi vis sunkiau iš savo kasdienybės išplėšti laiko maldai. Malda, jei nėra gyvos ir dinamiškos Dievo patirties, atrodo tuščias laiko švaistymas – juk jos metu, išoriškai žvelgiant, nieko nevyksta! Neverta tuo stebėtis, nes tokios mintys būdingos efektyvumo, našumo visuomenei, kurios vaikai esame. Mums įprasta nuspaudus kokį mygtuką išsyk gauti rezultatą. Tuo „suserga“ net aktyvūs krikščionys, kurie nejučiomis maldą pradeda matuoti efektyvumu, apčiuopiamais padariniais. Tad nieko nuostabaus, jog ne vienas pradeda maldą vertinti kaip nenaudingą veiklą ir nustoja arba nepradeda melstis.
Maldos mokyklos
Ką daryti? Popiežius Jonas Paulius II yra nurodęs gaires:
„Krikščionių bendruomenės turi tapti autentiškomis maldos „mokyklomis”, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip padėka, šlovinimas, garbinimas, įsimąstymas, klausymasis, karštas prisirišimas ligi tikro širdies „įpuolimo į meilę”. Turima galvoje intensyvi malda, tačiau nenugręžianti nuo užduočių istorijoje: atverdama širdį Dievo meilei, ji kartu atveria ją ir brolių meilei bei daro gebančią kurti istoriją pagal Dievo planą.“ (Apaštališkasis laiškas Novo Millennio ineunte, 33).
Pagal Didžiojo Karolio mintį XXI a. krikščionys negalės išlaikyti savo krikščioniškos tapatybės nesimelsdamas.
Mums reikia maldos mokyklų, „The Pew“ apklausa parodė, kad Lietuvai jų reikia verkiant. Kol kas tokiais židiniais galime laikyti vienuolynus (benediktinai, Betliejaus sesės, jėzuitai, joanitai, karmelitės) nedrąsiai jos atsiranda ir vienoje, kitoje parapijoje. Tačiau tai lašas jūroje. Reikalingas tokių mokyklų tinklas, kuris kiekvienoje vyskupijoje būtų struktūra, o joje dalytųsi patirtimi tikri maldos liudytojai. Gal tuomet malda lietuviams taptų kasdienybe?
Susiję įrašai:
- KAD MIŠIOS BŪTŲ ŠVENTĖ…
- MADINGAS NEMADINGAS ROŽINIS
- “TWITTER” IR RAUDŲ SIENA
- PER PASTARUOSIUS ŠEŠIS METUS MIANMARE SUNAIKINTA 60 KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIŲ
- KO SKRUZDĖS MOKO EKUMENIZMĄ?