Tardami sudiev žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui ir jo bendražygiams, negalime apsiriboti tik giliais padūsavimais, koks ypatingas politikas buvo amžinybėn iškeliavęs Lenkijos vadovas (nors dalis mūsų krašto žiniasklaidos mėgdavo Kaczynskių erą tapyti niūriomis spalvomis) arba leistis į lietuvių ir lenkų santykių istorines peripetijas. Užuot užleidus vietą sentimentams, daug prasmingiau būtų išmokti tam tikras lenkiškas pamokas.
Pirmoji pamoka – savo pirmuosius asmenis valstybė turi branginti. Žinoma, kalbama ne apie meilę vienam ar kitam politikui, bet apie valstybinę sąmonę. Toji nemeilė kartais peržengia bet kokias ribas. Pavyzdžiui, socialiniame tinklalapyje “Facebook” vienas internautas ciniškai rašo: “Jei būtų, pvz., skridusi mūsų delegacija: ten A.Kubilius ir t. t. Tai aš būčiau gėręs tas tris dienas, o ne liūdėjęs.” Tai puiki iliustracija, koks mūsų pilietinio sąmoningumo lygis ir kaip bent tam tikra dalis Lietuvos gyventojų reflektuoja valdžios žmones. Pripažinkime, kad tokios tendencijos kelia nerimą.
Todėl nieko nuostabaus, kad Lietuvoje gaji nuomonė, jog jei pirmieji valstybės asmenys gyvena gerame būste, keliauja komfortišku transportu ar su užsienio svečiais valgo prabangią vakarienę – tai jie daro kriminalinį nusikaltimą. Kokios būtų mūsų politinės simpatijos ar antipatijos, bet šie žmonės yra valstybės simboliai ir normalu, kad, būdami tokie, turi teisę į reprezentatyvaus gyvenimo apraiškas.
Nususęs, liumpeniškas mąstymas mus verčia griežti dantimis vos tik išgirstame apie bet kokius bandymus, pavyzdžiui, pagerinti krašto vadovų skrydžius. Prisiminkime, kaip apgailėtinai atrodė “Spartanu” skraidęs prezidentas Valdas Adamkus, kuris iš šio lėktuvo išlipdavo tiesiog apkurtęs. Tačiau bijant neigiamos visuomenės reakcijos nieko nebuvo daroma šia linkme. Beje, bijodami panašių reakcijų lenkų valdžios aukščiausieji pareigūnai skraidė senais rusiškais lėktuvais.
Kitos šalys po lenkų tragedijos sukluso. Štai Vokietijos politikai prabilo apie reikalą griežtinti pirmųjų asmenų keliavimo taisykles. Juk verslo pasaulyje saugumo taisyklės draudžia į vieną lėktuvo skrydį surinkti visus vienos korporacijos ar firmos aukštos kvalifikacijos specialistus. Kažkodėl valstybės vadovai, armijos vadai, parlamentarai gali skristi vienu lėktuvu. Lietuvoje panašių klausimų niekas nekelia.
Kita pamoka – su kaimynais, kurie yra ir mūsų strateginiai partneriai, visada privalu palaikyti draugišką atmosferą, o ne užsiimti spekuliacijomis ir pigiais politiniais žaidimais. Tai patvirtina ir balandžio 12 dieną “Lietuvos žiniose” paskelbtas Sauliaus Stomos komentaras “Šiandien aš esu lenkas”. Jame parlamentaras rašė: “Lechas Kaczynskis dvi paros iki žūties lankėsi Lietuvoje. Gavo šiokį tokį akibrokštą dėl lenkiškos asmenvardžių rašybos. Prisipažinsiu – ir aš prie to kiek prisidėjau. Buvau įsitikinęs, kad turiu labai svarių argumentų. Galbūt reikės juos dar kartą pergalvoti.” Toks Seimo nario prisipažinimas stebina, nes parodo, kad svarbūs tarpvalstybiniams santykiams sprendimai priimami vadovaujantis emocijomis, o ne mąstant apie ilgalaikę perspektyvą, nes po kelių dienų juos galima ir pergalvoti. Rezultatas – paskutiniai žuvusio Lenkijos prezidento įspūdžiai apie Lietuvą buvo nuviliantys. Politikų žaidimas nacionaliniais jausmais atvedė prie to, kad šios nelaimės akivaizdoje nejaukiai jaučiasi kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis.
Trečia pamoka – istorija nėra tik praeities įvykių fiksavimas. Ji turi nuolatinį ryšį su dabartimi, nes yra kuriama dabar, o praeities įvykiai dalyvauja šiame procese. Neveltui austrų rašytojas Stefanas Zweigas yra pasakęs: “Istorinis veiksmas būna baigtas ne tada, kai būna atliktas, o tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe.” Po šios tragedijos Katynė bus ne tik lenkų tautos, bet ir viso pasaulio nuosavybe, nes ji nebėra vien lenkiškas skausmas. Apie Katynę dabar žino visi, o aviakatastrofa tarsi padėjo tašką šios tautos nuolatinio aukojimosi epopėjoje. Lenkai turi istorinį šansą atsisveikinti su tautos – aukos vaidmeniu, nes auka atėjus metui tampa vaisinga. Lenkija tokia gali tapti, jei apverkdama savo skaudžią patirtį ją dar ir apmąstys. Mes būdami šalia galime išmokti, kad savo istoriją taip pat galime paversti ta pasaulio nuosavybe, kuri padės mums naujai save suvokti.
Susiję įrašai:
- LIETUVOS IR LENKIJOS SANTYKIAMS REIKALINGA “PERKROVA”
- KEDOFILO IŠPAŽINTIS
- ISTORINIAI FILMAI IR ISTORIJA
- KUR ŠIOJE ŠALYJE YRA VIETOS JAUNIMUI?
- “LIUDIJIMAS” APIE LIUDIJIMĄ
