Krikščioniškas pasaulis švenčia Velykas – Jėzaus Kristaus prisikėlimo įvykį. Jokio krikščionybės teiginio nelydi toks nepasitikėjimas, patyčios ir skeptiškumas kaip mintis apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Tvirtinimas, kad žmonijos istorijoje nors viename žmoguje buvo nugalėta mirtis arba, kitais, apaštalo Pauliaus, žodžiais tariant: „Pergalė sunaikino mirtį!“ (1Kor 15, 54), nūdienos pasaulio piliečiui sukelia sarkastišką šypseną. Tačiau tokia amžininkų laikysena yra visiškai suprantama. Juk sąžiningai vertinant – pirmieji skeptikai buvo krikščionys.

Evangelijų liudijimai iškalbingi – net išvydę Prisikėlusįjį, mokiniai būdavo apimti abejonių. Evangelistas Matas rašo: „Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.“ Morkus taip pasakoja: „Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo.“ Dešimties savo draugų ir bendražygių liudijimais netikėjo ir apaštalas Tomas, dėl to mūsų kultūroje atsirado „nevierno Tamošiaus“ personažas.

Kaip matome iš mokinių reakcijos, mintis apie prisikėlimą juos glumino. Tik susitikimo su Prisikėlusiuoju patirtis pabudino jų tikėjimą. Kalbama apie tikėjimo galią susieti mus su prisikėlimo tikrove. Šis tikėjimo trapumas įneša sumaišties į kiekvieno žmogaus širdį. Juk jis neturi prisikėlimo patirties. Jam belieka tikėti liudijimais, kad toks įvykis kaip prisikėlimas iš numirusių buvo pasaulio istorijoje. Taip pat sutikti (arba ne), kad tai yra ir jo lemtis. Tačiau, kas jo laukia, jis nežino, bet vis vien tiki. Taip tikėjimas tampa sąlyčiu su prisikėlimo įvykiu čia ir dabar.

Krikščioniška prisikėlimo žinios esmė – ji neleidžia apsiriboti vien pesimistiniu požiūriu į mus supantį pasaulį, mūsų gyvenimą, visuomenę, kurioje gyvename. Jei drįstame vadovautis krikščioniška logika, esame ne blogosios, bet gerosios naujienos nešėjai. Velykos, kai skelbiama žinia apie blogio, tamsos, nuodėmės pralaimėjimą, skatina ieškoti, tikėti ir laukti prisikėlimo ženklų, kurie padėtų stiprėti mūsų vilčiai.

Todėl pasipriešinimas neteisybei yra tautos gyvastingumo apraiška, jos būsimo prisikėlimo ženklas. Troškimas keistis, būti kitokiems, išsivaduoti iš įsikalbėtų bei įsivaizduojamų pozicijų yra kelias, kurio atsisakius nėra ateities. Tad Vyro iš Nazareto istorija tik patvirtina aksiomą, kad pasiaukojimas, kova už tiesą, laisvės troškimas visuomet atneša vaisingumą. Todėl mums reikalinga evangelija kaip šaltinis, įkvėpimas ir postūmis atsinaujinti.

Toks atsinaujinimo pavyzdys yra šis dviejų bičiulių – neseniai atsivertusiojo ir netikinčio – dialogas, pateiktas teologo Anthony de Mello knygoje „Paukščio giesmė“. „Tai tu įtikėjai Kristų?“ – „Taip.“ – „Tai turi išties daug apie jį žinoti. Pasakyk, kokioje šalyje jis gimė?“ – „Nežinau.“ – „Kokio amžiaus jis mirė? – „Nežinau.“ – „Kiek pamokslų jis pasakė?“ – „Nežinau.“ – „Kaip žmogus, kuris pareiškia įtikėjęs Kristų, tu žinai tikrai ne kažin ką!“ – „Tu teisus. Man gėda, kad aš tiek mažai apie jį težinau. Bet štai ką aš žinau tikrai: prieš trejus metus buvau girtuoklis. Prasiskolinęs. Mano šeima iro. Kas vakarą, kai grįždavau namo, žmona ir vaikai drebėdavo iš baimės. O dabar mečiau gerti; mes nebeturime skolų; mūsų namai laimingi. Visa tai man padarė Kristus. Tiek aš apie jį tikrai žinau!“

Toks yra tikėjimo prisikėlimu poveikis. Jo reikėtų visoms mūsų gyvenimo sritims, kad galėtume ir nūdien savo kasdienybėje ieškoti prisikėlimo ženklų, nors niūrios nuotaikos ir bando visur viešpatauti. Svarbu neužmerkti akių ir norėti juos išvysti. Jei toks troškimas atsiras, vadinasi, prisikėlimo varpus dar girdime.