Nuo to meto, kai mano jauni tėvai patyrę, kad jų vaikelis yra neįgalus, mane vežiojo po Sovietų imperiją rodydami garsiems profesoriams, už Lietuvos ribų niekur nesu buvęs. Paprasčiausiai nebuvo galimybių, kurios atsirado įsigijus savo automobilį. Tiesa, automobilis tik daiktas, todėl, jei nebūtų bičiulių (šiuo atveju Editos ir Laimono šeimos, kurie tapo neįkainojamais bendrakeleiviais), kažin, ar mudviems su Jolita pakaktų ryžto leistis į tokią kelionę. Pirma kelionė pas kaimynus – į Latviją. Maršrutas paprastas ir lietuvių pramintas: Kuldiga-Ventspilis-Sabilė. Neišvengdamas sugretinimų su Lietuva ir Palanga, pradedu savo latviškus užrašus, kurie išsitęs į kelis įrašus.
Skirtumai
Kirtus sieną pritrenkė pirmas kontrastas: latvių keliai sulopyti kaip ubago terba. Geriausi Latvijos keliai kaip mūsų normalūs. Mažai naujai nutiestų ruožų.
Tik prasti keliai priminė, kad esame ne Lietuvoje, nes pradžioje atrodo, kad niekur neišvažiavai: tas pats kraštovaizdis, miestuose stūkso tos pačios „Maximos“.
Tačiau įnirtingai ieškau skirtumų. Jau Lietuva atrodo nekompaktiška, daug neapgyvendinto ploto, tačiau latviai dar labiau „išsibarstę“. Pakelėse beveik nematyti kaimų kaip Lietuvoje. Pravažiuojant pro miestus stebino didelis senųjų pastatų kiekis. Gal taip latviai saugo savo senąją medinę architektūrą, kuri Lietuvoje baigia išnykti? Tačiau į šiuos senus namus nelabai investuojama, nes jie dažnai primena paprasčiausias lūšnas.
Kuldiga
Atvykus į Kuldiga teko įsitikinti, kad turizmui itin svarbu yra gerai išreklamuoti objektą, nors turinys niekuo neišsiskiria. Kuldigos senamiestis – porą gražiai sutvarkytų gatvių ir tiltas. Tai viskas, kas traukia žvilgsnį.
Didžiausias nusivylimas – Kuldigos „kriokliai“, kurie esą plačiausi Europoje, 4-3,5 m. aukščio (šie skaičiai ryškiai perdėti), bet kaip sakė Jolita: „Tokie yra ir Kretingoje“. Vadinamoji „Ventas rumba“ nebloga vieta pailsėti vietiniams, bet ne daugiau.
Kuldigos išskirtinis objektas – 10 m. po žeme, smėlio uolos, „alas“. Kadangi jos nepritaikytos ratukams, tad nieko tiksliai negaliu pasakyti. Ten paleidome savo merginas, kurioms tie urvai visai patiko. Aš palaukiau prie įėjimo.
Kempingas
Mūsų pagrindinis tikslas – Ventspilis. Šis jaukus miestas yra tiesiog „nutrintas“ lietuvių, kurių pilna Ventspilyje. Apsistojome “Piejūras kempings” (kempingas gražus ir puikiai sutvarkytas) keturviečiame namuke, kurio paros kaina – 35 latai.
Tačiau už šią kainą gavome tik pastogę, šaldytuvą (jo šaldymo galimybėmis teko suabejoti) ir patalynę.
Jokio indo, net šaukšto, nėra kur arbatos išsivirti, ką kalbėti apie dušą.
Kempingo teritorijoje yra virtuvė, dušinė, bet už viską reikia papildomai mokėti. Štai man prireikė dar vienos antklodės – latas nakčiai (nors iš pradžių administratorė sakė, kad visam laikui), už automobilio stovėjimą – 3 Lv ir t.t. Tad jei neimi liukso, turi būti pasiėmęs rakandų visiems gyvenimo atvejams. Negana to, išvykstant sąskaitoje atsirado dar du latai, kurie išreiškus nuostabą administratorei – dingo. Na, už supynes papildomai mokėti nereikėjo 🙂
Atskira kalba apie ratuotą poilsiautoją. Kempingo svetainėje parašyta: „Accessible also for disabled people”, tačiau prieinamumas apsiribojo tik užvažiavimu į namuką. Pavyzdžiui, tualeto durų siaurumas toks, kad į jį su ratukais nepateksi. Negaliu garantuoti, kad neįmanoma su rateliais patekti į bendrą tualetą.
(B.d.)
Susiję įrašai:
- LATVIŠKI UŽRAŠAI (II). DAUGIABRAUNIS VENTSPILIS.
- LATVIŠKI UŽRAŠAI (3). GOTINA
- PALDIES, LATVIJA!
- NĖRA ALTERNATYVOS BALTIŠKAI VIENYBEI
- PO BALTOSIOS SPORTO ŠVENTĖS