Įsiplieskus įvykiams Klonio gatvėje, interneto erdvėje neretai pasigirsdavo klausimas: „Ką apie tai mano Bažnyčia?“ Jos tyla glumino ne vieną tikintįjį ir geravalį žmogų. Pagaliau gegužės 25 d. buvo išplatintas informacinis pranešimas apie Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2012 m. gegužės 22–24 d. plenarinį posėdį. Jame, be kita ko, buvo galima rasti ir šias eilutes: „Vyskupai pasidalijo mintimis ir bendru susirūpinimu dėl pastarojo laiko įvykių Lietuvoje bei įtemptos padėties visuomenėje ir sutarė, kad šiuo klausimu LVK pirmininkas paskelbs kreipimąsi.“

Tai reiškė, kad Lietuvos vyskupai neskelbė bendro laiško, bet pavedė Konferencijos pirmininkui išreikšti nuomonę. Akivaizdu, kad šiuo klausimu vyskupai nepriėjo prie bendros pozicijos, o LVK pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius prisiėmė atsakomybę viešai pasisakyti, tuo būdu atstovaudamas kai kurioms nuomones episkopate.

Kiekvienas gali susipažinti su šio laiško turiniu ir susidaryti savo nuomonę apie jį. Vietomis laiške išsakomos mintys yra itin dviprasmiškos (pavyzdžiui, teiginį „Labiausiai liūdina, kad, sprendžiant mergaitės likimą, nebuvo paisoma teismo sprendimo ir Prezidentės raginimo vengti prievartos“ galima suprasti įvairiai), vietomis – pasisakoma be jokių užuolankų.

Vis dėlto po arkivyskupo S. Tamkevičiaus kreipimosi peršasi išvada – Bažnyčia pasisakė kaip institucija, bet ne kaip Motina.

Motinystė yra dviejų asmenų ryšys, todėl motinystė iš esmės yra meilė, kuri pasiekia asmens gylį. Bažnyčia yra motina, nes jos pašaukimas yra pirmenybę teikti konkretaus žmogaus gėriui. Tai turėtų padėti kiekvienam žmogui surasti savąją vietą, būti tokiam, koks jis yra, savitai sekti Kristumi.

Dėl savo motiniškos prigimties Bažnyčia yra pašaukta ypatingą dėmesį skirti žaizdai. Juk Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o tai reiškia ir nukryžiuoto, pažeminto, žaizdoto bei kenčiančio Jėzaus kūnas. Todėl krikščionišką gyvenimą pasaulio akyse ir turėtų išskirti Bažnyčios meilė gyvenimo palaužtiesiems, jos motiniškas glėbys sopulio apimtiesiems. Šioje skausmingoje motinystėje ir galime atpažinti Kristaus, kuris nuolat neša sunkiausią žmonijos kryžių, bruožus.

Tokio motiniškos Bažnyčios prigimties atstovavimo Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovybė ir neparodė Garliavos istorijoje. Ji (kaip ir valdžios atstovai) nesiėmė jokios iniciatyvos stoti į tarpininko vaidmenį tarp konfliktuojančių pusių. Juk Bažnyčioje yra pakankamai specialistų bei institucijų, kurios galėjo užtikrinti Garliavos mergaitės laikiną globą, jos socializaciją, bendravimą su abiem pusėmis. Bažnyčios nebūtų buvę galima kaltinti pataikavimu pedofilams ar psichologiniu vaiko apdorojimu.

Dabar šaukštai po pietų, o labai karšta sriuba išlaistyta. Šioje situacijoje Bažnyčios balsas, deja, nuskambėjo politiškai, bet ne kaip moralinio ir dvasinio autoriteto. Trumpas LVK pirmininko laiškas mirga žodžiais apie „destruktyvias nuotaikas“, „numanomus neramumus“, „tam tikrų jėgų trokštamą pasipriešinimą savo Valstybei, demokratijai bei teisinei santvarkai“, perspėjimu, kad „netaptume lengvai manipuliuojama gatvės mase, kurios logika ir elgsena sukelia skaudžius padarinius“. Akivaizdu, kad visa ši tirada yra nukreipta prieš piliečius, kurie išdrįso pasinaudoti savo konstitucine teise bei išeiti į gatves ir aikštes reiškiant savo troškimą, kad šioje valstybėje būtų gyventi geriau. Tačiau kuo remantis galima kvestionuoti šią piliečių teisę?

Kaip ir sunkiai suprantamas sakinys apie tai, kad ƒ„įtraukiami net kunigai“, tarsi kažkokios jėgos kažkaip galėtų paveikti tokius kunigus kaip Robertas Grigas ar Alfonsas Svarinskas, kurie nesulenkė kelių prieš sovietinę prievartos mašiną. Tuo labiau kad pats Kauno arkivyskupas gerai žino, ką reiškia eiti prieš vyraujančią srovę.

Tačiau negalime nepastebėti, kad budėtojai Klonio gatvėje turėjo galimybę išvysti motinišką Bažnyčios veidą. Tiesa, ne insignijose, bet kelių kunigų, seserų vienuolių tarnystėje, giesmių vingiuose, maldų ir gegužinių atodūsiuose, ašarose dėl neteisybės, tikėjime, kad dvasia visada liksime laisvi. Tai buvo (ir yra) jautrus Bažnyčios buvimas šalia tų, kurie jaučiasi užgulti tamsos.

Tačiau negalime nepastebėti ir šių Kauno arkivyskupo žodžių: „Šis laikas mums visiems gali tapti ypatingos malonės metu bei puikia proga drauge diskutuoti, kokia kryptimi toliau eisime, kurdami visavertį gyvenimą šiame krašte.“ Tik prieš diskusijas nepamirškime nusiųsti maldos Viešpačiui, kad tiesa, kad ir kokia ji būtų, paaiškėtų, o mums visiems nepristigtų išminties ir krikščioniškos meilės.

[polldaddy poll=6291269]