ŠVENTOS ŠEIMOS ŠVENTĖS EVANGELIJA.

Nenuneigsi, kad šeima yra ne vienos mūsų psichologinės problemos, charakterio kampuotumo, nesubalansuoto elgesio šaltinis. Ji formuoja mūsų pasaulėvaizdį, požiūrį į vertybes, kultūrines orientacijas.

Tačiau tik čia išmokstame pačių elementariausių dalykų, kurie mus daro tikrais žmonėmis. Čia patirame meilės ir (deja, ir neapykantos pamokas), čia sužinome, kad reikia atleisti, priimti, pasitikėti.

Kodėl apie Juozapą, Mariją ir Jėzų sakoma, kad tai – Šventoji Šeima?

Man visai nepatinka Šventosios Šeimos paveikslėliai, iš jų dvelkianti kalėdinė idilė. Juose nepažįstu šventumo, o tik kažkieno vaizduotę, apribotą svajonėmis apie saldų gyvenimą.

Nesuprantu kaip Šventoji Šeima gali būti pavyzdžiu, juk jos pats gyvenimo būdas buvo unikalus.
Šventoji Šeima yra ženklas. Ženklas to, kad Dievas gyvena šeimoje.
Mes ieškome jo knygose, išminčių žodžiuose ir veiduose, bažnyčių altoriuose. Ir gerai darome. Tačiau nepažįstame jo tarp puodų, sutuoktinių miegamajame, vaikų žaidimuose… Nors jis dalyvauja mylimo žmogaus žvilgsnyje, buvimo jaukume, kito prisilietime. Taip lengvai pamiršome, kad Jėzus Dievą palygino su namų šeimininke, kad Išmintis žaidė kurdama Visatą, o įsimylėjėlių meilės žaidimai Giesmių giesmėje pasakoja Izraelio ir Jahvės santykių dramą…
Šventoji Šeima primena, kad būtent šeimoje prasideda Dievo kelias į žmogaus širdį, ten, kur Dievas įsitaiso tarp vyro ir moters, nes jis – Meilė.

Susiję įrašai:

• NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
• PASAULIS PAGAL TOMĄ: PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESI
• MALONĖS VERSMĖS
• JOLITA VILUCKIENĖ: „DIDŽIAUSIA GYVENIMO IR DIEVO DOVANA – MEILĖ“
• MARGIRIO KOMPLEKSAS IR ŠEIMOS APIBRĖŽIMAS