Vasario 2-ąją Bažnyčia mini pašvestojo gyvenimo dieną. Vienuolinis gyvenimas mūsų visuomenėje tebėra apipintas gandais ir spėlionėmis, ant jo užmesta paslapties skraistė, jis tebekelia diskusijas. Dar gatvėje nevalingai atsigręžiame pamatę pro šalį praeinančius abitais apsirengusius vyrus ir moteris. Vis šiam gyvenimo būdui primetame savus mąstymo ir laimės standartus.
Kaip ten bebūtų, vienuoliai yra šalia mūsų. Iš Bažnyčios istorijos žinome, kad lūžiniais tarpsniais jie tapdavo tais Dievo įrankiais, kurie priversdavo atgyti beapmirštantį Kristaus kūno Bažnyčios gyvenimą. Pamenu metą kai Lietuvos Bažnyčiai reikėjo pereiti nuo pogrindžio prie viešo gyvenimo. Ji turėjo įkvėpti gryno oro, susivokti, atsinaujinti, o jai netikėtai dar teko užduotis susidoroti su nemenku atsivertėlių skaičiumi. Jauni, pagauti atsivertimo įkarščio, neturintys jokių krikščioniško gyvenimo pamatų puolėme pas savo klebonus kamantinėdami juos apie maldą, Bibliją, klausinėdami kaip sugyventi su mūsų nesuprantančiais namiškiais, giminaičiais, draugais, prašinėdavome pagyvinti liturgiją. O jie paprasčiausiai būdavo nepajėgūs mums atsakyti, paguosti, priimti. Kartais net nenorėdavo turėti su mumis jokių reikalų. Buvome įžūliai į tėvo namus įsibrovę ir jo gerumu piktnaudžiaujantys sūnūs palaidūnai. Tuo tarpu vienuoliai mus priimdavo, sustiprindavo, patardavo ir niekada nežiūrėdavo iš aukšto. Pranciškonai mokė skaityti Šventąjį Raštą, Šv. Jono broliai melstis, ieškoti žmogiškos ir dieviškos išminties, benediktinai gėrėtis liturgijos grožiu, jėzuitai pažinti save Dievo šviesoje, Betliejaus seserys gerti tylą.
Galėčiau nesvyruodamas teigti, kad vienuoliai suvaidino nepamainomą vaidmenį Lietuvos Bažnyčios atsinaujinimo procese, ypač ugdydami dabartinį Bažnyčios branduolį ir aktyvą. Uždegti pasišventusių brolių ir sesių pavyzdžio degėme troškimu tarnauti Dievui. Ne vienas įsiliejo ar bandė įsilieti į vienuolių gretas, mėgdžiojo juos, siekė vienuoliškai gyventi pasaulyje, praktikuoti askezę. Romantinis vienuolinio gyvenimo paveikslas ne vienam reiškė tapatumą su krikščionišku gyvenimu. Vieni grįžo iš vienuolynų net vengdami elementarios krikščioniško gyvenimo praktikos, kiti liko ten ir toliau dega uolumu Viešpačiui. Treti vienuolynuose randa atgaivos šaltinius iš kurių pasisėmę gali toliau veiksmingai darbuotis šio pasaulio erdvėse.
Visgi pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje šiuo metu pasiekė tam tikrą kryžkelę. Visų pirma vienuoliams nebereikia kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais rūpintis beveik visomis Bažnyčios gyvenimo sferomis. Sustiprėjusios parapijos, kiti krikščioniški junginiai puikiai susidoroja su įvairiomis užduotimis. Išsitrina pakankamai ilgai egzistavusi ir akį rėžusi riba tarp vienuolių ir diecezinių kunigų. Tad svarbu, kad vienuoliškos kongregacijos atskleistų konkrečius ir specifinius reiškimosi būdus smarkiai besikeičiančioje visuomenėje.
Kiti iššūkiai yra ne mažiau svarbūs ir glaudžiai tarpusavyje susiję. Kalbu apie sekuliarizaciją ir pašaukimus. Visais laikais Bažnyčioje vienuolinis gyvenimas, daugiau ar mažiau išreikštai, buvo suprantamas kaip vienintelė teisėta viešos atgailos forma. Tik ilgainiui pačiai visuomenei nesusidorojant su jos problemomis susikurdavo ordinai ir kongregacijos, kurios veiksmingai griebdavosi jų sprendimo. Taip vienuolynai tapdavo ligoninėmis, slaugos namais, prieglaudomis, mokyklomis, kultūros židiniais, ekonominiais vienetais ir pan. Tuo tarpu sekuliarizacijos laikmečiu jie virsta ofisais, moterų ir vyrų bendrabučiais į kuriuos po dienos darbų susirenkama tik pernakvoti. Ko gero, ne vienam mūsų vienuolynai, kuriuos negalime pavadinti evangelinio gyvenimo, maldos, bendrystės židiniais, apskritai imant nėra reikalingi.
Kuo ypatingu mus gali praturtinti vienuoliai socialiniai darbuotojai, popžvaigždės, medikai, slaugos specialistai, pedagogai? Kuo gali mane gyvenimo tempo nualintą žmogų patraukti toks pat išsiderinęs ir pervargęs vienuolis? Klausimai retoriniai, tačiau be jų sunkiai pavyktų nustatyti ypatingą vienuolinio gyvenimo charizmą, tai dėl ko jis yra specifinė Krikšto pašaukimo realizacija. Tad nieko nuostabaus, kad ordinai ir kongregacijos kenčia nuo pašaukimų stygiaus. Tik vienybės gyvenimo su Dievu liudijimas, ištikimybė Evangelijai, o ne socialinis aktyvumas ar buvimas „kaip visi“ gali patraukti jauną žmogų pakeisti savo gyvenseną.
Kokius kiekvienas beturėtume santykius su pašvęstojo gyvenimo atstovais, pripažįstame, kad be jų Bažnyčia būtų skurdesnė ir nykesnė. Nors pašvęstasis gyvenimas Bažnyčiai yra labiau ne būtinybė, o perteklius, tačiau be abituotų brolių ir sesių stokotume kažko svarbaus. Paprasčiausiai apsiprastume su dovana.
Susiję įrašai:
- NESVETIMA KATALIKAMS REKLAMA
- T.VILUCKAS: “JĖZUS ATĖJO Į MANO GYVENIMĄ”
- UŽMARŠTIS: VAKARAI YRA BENEDIKTINIŠKI
- „GYVENIMO AŠIS – TYLA, KRYPTIS – DANGUS“
- NEMYLIMAS PASAULIS
