KUNIGŲ CELIBATAS IR PEDOFILIJA

Ši Gavėnia Katalikų Bažnyčiai tapo akistatos su nuodėmės šlykštumu, laiku. Vakarų Europoje skamba istorijos, kuriose pasakojama apie dvasiškių lytiškai išnaudotus vaikus, popiežius Benediktas XVI laišku kreipėsi į Airijos žmones atsiprašydamas už šias blogybes, pagaliau iškapstomi atvejai, kai net dabartinis pontifikas būdamas vyskupu ar kardinolu esą galėjęs dangstyti pedofilus. Prabylama apie katalikybę krečiančią krizę, kuri skaudžiai atsiliepia paprastiems katalikams – juk viešas deklaravimas, kad esi sąmoningu kataliku pradeda reikšti moralinį diskomfortą. Didįjį pirmadienį televizijos kanalas CNN savo kasdienę laidą „Connect The World“ specialiai skyrė katalikybės ateičiai.

Celibatas – blogybių šaknis?

Tokia situacija verčia klausti, kokios yra šios krizės priežastys. „Reikia panaikinti celibatą – visų blogybių šaknį“ – prancūzų kairiųjų dienraštyje „Le Monde“, kalbėdamas apie kovos prieš pedofiliją priemones, kategoriškai teigia šveicarų teologas Hansas Kungas, kuriam yra atimta teisė dėstyti katalikų teologiją. Panašios nuomonės laikosi ir nemenka dalis lietuviškų internetinių portalų komentatorių. Nors 87% vokiečių mano, kad kunigų celibatas yra atgyvena, tačiau 88% neseniai apklaustų Vokietijos gyventojų nesieja pedofilijos išskirtinai su bažnytinėmis institucijomis.

Sieti celibatą ir pedofiliją yra paprasčiausiai nesąžininga. Juk apie 90 % vaikų prievartavimų vyksta artimoje aplinkoje: šeimos, giminių ar artimųjų draugų ir pažįstamų rate. Šie žmonės su celibatu neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, visai neseniai Austrijoje buvo ištirta 510 lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius atvejų, iš kurių tik į 17 buvo įvelti kunigai. Prieš porą savaičių „Lietuvos rytas“ paskelbė straipsnį, kuriame buvo pateikti liudijimai apie pedofiliją liuteronų valdomuose internatuose Vokietijoje. Susiaurinti šį reiškinį iki kunigų celibato problemos yra neatsakinga.

Pagaliau, žinoma, kad žmogaus lytinė tapatybė susiformuoja antrame jo gyvenimo dešimtmetyje. Tad galime teigti, jog jau stodamas į seminariją jaunuolis (kai kalbame apie probleminius atvejus) turi pedofilinį polinkį arba būna homoseksualus. Problemos atsiranda, kai kunigiška gyvensena arba celibatas tampa priedanga ir įrankiu aktualizuoti savo patologiją. Tačiau toks asmuo taip elgtųsi ir nebūdamas kunigu. Jam kunigystė, menamas celibatas, tampa tik patogia gyvensena vystytis asmens dvilypumui.

Neatmeskime ir tos galimybės, kad seksualinių problemų ir kompleksų kamuojamas jaunuolis, užuot ieškojęs psichiatrijos pagalbos, stodamas į kunigų luomą naiviai mąsto, kad religinėmis priemonėmis, disciplina, savitvarda sugebės išspręsti savo bėdas. Kunigiška gyvensena reikalauja asmenybės brandos, kurios neturint kenkiama sau, kitiems ir Bažnyčiai.

Celibatą atšaukus, problemos liktų

Celibatas nėra dogma, bet priskirtinas pastoracinei, teologinei ir teisinei kategorijai. Maža to, būtent Benedikto XVI pontifikato metu diskusijos tarp vyskupų ir teologų šiuo klausimu įsiplieskė su nauja jėga, nes Jonas Paulius II tokių diskusijų nepageidavo. Nūdienos žmogui, kuris menkai susipažinęs su religiniu gyvenimu, teologiniai argumentai (pagrindinis jų – Jėzaus Kristaus celibatas) neatrodo paveikūs. Tiesa, kokią naudą atneštų celibato atšaukimas niekas aiškiai ir nepasako. Štai broliai protestantai taip pat stokoja pašaukimų į kunigus, o stačiatikių kunigai dejuoja, kad jiems neleidžiama antrą kartą tuoktis…

Tad mechaninis celibato nuostatos atšaukimas problemų katalikybėje neišspręstų, o sumaištį sukeltų, nes dabartinis kunigystės suvokimas, kunigo gyvenimo būdas, bažnytinė struktūra nėra pritaikyti kunigo su šeima reiškiniui. Katalikybėje kunigystė yra itin funkcionali tarnystė. Kunigas turi būti visada pasiruošęs priimti laiko iššūkius, misiją ir patarnavimus, kuriuos iš jo pareikalaus vyskupas ir bažnytinė bendruomenė. Šiam „budėjimo režimui“ šeima taptų rimtu trukdžiu. Kunigas turi būti laisvas nuo šeiminių įsipareigojimų, kad galėtų lanksčiai atsiliepti į tikinčiųjų poreikius. Tokia kunigystė katalikybei padeda turėti stuburą, kuris atlaiko pačius stipriausius smūgius. Štai Lietuvoje ir Lenkijoje sovietinės okupacijos laikotarpiu katalikybė tapo priešinimosi jėga, ko nepasakysi apie stačiatikybę Rusijoje. Tuo ji galėjo tapti dėka dvasininkijos vaidmens.

Dabartinėje katalikybėje kunigo figūra yra centrinė parapijos gyvenime. Jo šventumas ar drungnumas, veiklumas ar neveiklumas, įkarštis ar abejingumas – užduoda toną jo vadovaujamoje bendruomenėje. Katalikybėje tik paskutinius keturis dešimtmečius vyksta poslinkis nuo hierarchijos lemiančio vaidmens prie bendruomenės. Pusiausvyros suradimas tarp šių dviejų polių yra ilgalaikis procesas, kuris turėtų virsti nauja bažnytinio sambūvio sistema. Joje sprendimai išsirutuliuotų bendruomeniškumo, sinodo (susirinkimo) terpėje, o ne vien hierarchijos viršūnėse. Bendruomeniškumo kontekste, kai krikščionybė grįš prie Bažnyčios – Šeimos modelio, kunigiškas celibatas gali netekti savo tikslingumo. Tačiau kalbame apie ilgalaikius procesus, o ne vien teisinius pokyčius.

Valdymo krizė

Svarbu pastebėti, kad dažniausiai daroma klaida, kai kalbama apie lytinius kunigų nusikaltimus prieš nepilnamečius yra akcentavimas seksualinės reikalo pusės. Netgi diskusijos apie kunigų celibatą nukreipia nuo reikalo esmės. Juk Vakarų Europą ir JAV drebinantys skandalai atveria ne kunigystės, bet Bažnyčios valdymo krizę.

Nenumojant ranka į vaikų lytinio prievartavimo reiškinio baisumą, kurį Jėzus Kristus yra įvertinęs pragaro bausmės laipsniu, atkreipkime dėmesį, kad visais laikais būta dvasiškių nevertų šio vardo. Prisiminkime evangelijose vaizduojamą Judo dramą. Tad galėtume sakyti bent vienas iš dvylikos visada išduos savo pašaukimą… Ką paliudija ir Bažnyčios istorija.

Jei atidžiau paanalizuotume kunigų lytinių nusikaltimų prieš vaikus atvejus, tai pamatytume, kad jie dažniausiai vyko praėjusio amžiaus septintame – aštuntame dešimtmečiuose. Katalikybė tuo metu pergyveno pereinamąjį laikotarpį po Vatikano II Susirinkimo. Po Susirinkimo įvykę pokyčiai atnešė naujų vėjų: viešumas, teologinių nuomonių įvairovė, pašaukimų skaičiaus mažėjimas liturginė reforma ir pan. Nors keitėsi Bažnyčios ir visuomenės veidas, tačiau hierarchijoje pokyčiai buvo menki. Vyskupijoms vadovavo tie patys seno sukirpimo ganytojai, kurie išaugo Bažnyčioje atrodžiusioje kaip pasaulio jėgoms neįveikiamas bastionas, tiesos monopolija, autoritariškai hierarchų valdoma klusni kaimenė. Tokioje atmosferoje kunigų nusižengimų išviešinimas ne vieno vyskupo mintyje būtų reiškęs smūgį Bažnyčios autoritetui. Slaptumo kultūra turėjo garantuoti šventumo aureolės blizgesį, bet po kelių dešimtmečių ši veidmainystė atnešė priešingus rezultatus – besimušantį į krūtinę popiežių ir katalikų bendruomenės pažeminimą. Belieka tikėtis, kad po šių skaudžių pamokų bus padarytos deramos išvados.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: