Švenčiant Kunigų metus norisi pažvelgti į šiandien mums patarnaujančius dvasininkus. Tėvas Adolfas Juozapas PUDŽEMYS OFM yra itin mylimas pajūrio tikinčiųjų. Švelniai jų vadinamas „tėveliu“, 68-erių metų kunigas (dabar tarnaujantis Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijoje) daugybei žmonių yra dvasios tėvas, nuodėmklausys, atrama sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Jis artimai bendrauja ir su šeimomis, padėdamas joms dvasinėje kelionėje. Apie savo pasirinkimą ir kunigiško gyvenimo patirtį „Artumos“ skaitytojams pasakoja tėvelis Juozapas:
– Visą laiką galvojau būti mokytoju ir niekad net minties apie kunigystę nekildavo. Kai pradėjau Kvėdarnoj devintoje klasėje mokytis, kasdien eidavau į bažnyčią, dalyvaudavau Mišiose. Ir kartą per Mišias atėjo man toks gilus suvokimas, tarsi balsas, nors balsu to negaliu pavadinti, na, lyg gana griežtas ir tvirtas nurodymas „iš viršaus“, kad privalau būti kunigas. Ten, bažnyčioje, tuo laiku buvo du senukai kunigai. Šis nurodymas, kad privalau tuos senukus pakeisti ir tapti kunigu, nuskambėjo taip įsakmiai, taip giliai, kad noras kuo greičiau įstoti į seminariją man jau nedavė ramybės nei dieną, nei naktį.
Po šio tarsi iš šventųjų „žyvatų“ nuskambėjusio liudijimo nevalingai pamąstau, kad nūdien jaunuoliai kunigo kelią renkasi dėl racionalesnių motyvų… Tačiau kunigystė – ne kažin kokia prievolė, tad knieti paklausti, kuo ši tarnystė asmeniškai, kaip krikščionį ir žmogų, praturtina. Tėvas Juozapas svarsto:
– Praturtina, nes vis tiek yra daug galimybių kitus paguosti, nuraminti, skausmo ašarą nušluostyti. Kad ir per išpažintį, kai po jos pakyla tokių suramintų, laimingų, džiaugsmingų, dėkingų žmonių, kartais keliasdešimt metų nebuvusių išpažinties! Kunigui yra daug galimybių prisiliesti prie dvasinių vertybių, vienokiu ar kitokiu, ypač sakramentiniu būdu kitiems padėti, juos sustiprinti, patarnauti – per tai didžiulį dvasinį džiaugsmą kunigas patiria. Taip pat tada, kai žmogus ateina paprasčiausiai pasiguosti, išsakyti savo vargų, rūpesčių arba padėkoti sakydamas: „Koks aš laimingas!“
Akivaizdu, kad kunigo gyvenimas įvairiapusis: neapsieina jis ne tik be džiaugsmo, bet ir be skausmo.
– Kunigui skauda, kai žmogus šventvagiškai eina išpažinties, kai visą širdį, visą sielą atiduodi ir aiškini, kad neitų Komunijos, o jis vis vien ją priima. Taip itin retai būna, bet pasitaiko, – atvirauja Tėvelis. – Skauda ir tada, kai kažin kiek gali širdies įdėti, kažin kiek meilės, bet vis tiek jokio poveikio nepadarai. Nurimsti pagalvojęs, kad ką galėjai, tą padarei. Juk esama žmonių, kurių niekaip nepaveiksi, netgi mirties valandą. Jau būdamas arti jos nusisuka į kitą pusę: „Man nereikia jokio kunigo, jokių išpažinčių.“ Tokie žodžiai kunigui irgi suteikia skausmo. ,,Nereikia“, – pasako, nusigręžia ir po kelių dienų miršta…
Mūsų pokalbis pakrypsta į pokyčius nūdienos visuomenėje. Tėvas Juozapas pabrėžia, kad šiuolaikinis žmogus yra truputį pasiklydęs begaliniame triukšme ir rūpesčiuose, jį blaško įvairiopas ir didelis užimtumas, naujoviškos technologijos.
– Žmonės be galo pasimetę ir kenčiantys, kartais už šiaudo griebiasi, juolab jei nėra giliau tikintys… Daugelis visko nori greitai, yra įsitikinę, kad dabar gerai, viskas sekasi, ir net nesvarsto, kas bus toliau. Čia pačiam žmogui reikia ir valios parodyti, ir daug pastangų įdėti. Beje, ir nuo Dievo malonės daug kas priklauso. Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius: ,,Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.“ Pavyzdžiui, žmogus ilgai nebuvo išpažinties, atsiranda kažkokios baimės. Juk dvasinėje srityje trukdymai dideli – irgi dvasiniai.
Paprašau prisiminti pačias laimingiausias savo kunigiškos tarnystės akimirkas. Kiek pamąstęs tėvas Juozapas prabyla:
– Būta kelių ypatingų valandėlių. Štai atėjęs išpažinties žmogus niekaip nesugebėjo ką nors pasakyti, paprasčiausiai negalėjo prašnekti. Palengva kažkaip pavyko jį įkalbinti, ir jis išpažino savo nuodėmes. Ir dar vieną atsitikimą kaip šiandien prisimenu. Nors tai įvyko prieš trisdešimt metų, bet tą dieną ypač nešiojuosi širdyje. Atėjo žmogus į bažnyčią, visą savo gyvenimą man nuodugniai ir smulkiai išguldė, paskui sako: ,,Kai reikia eiti prie klausyklos, aš negaliu, nes keliasdešimt metų nėjau išpažinties.“ Aš tada daviau jam išrišimą. O jis mane apkabino, bučiavo ir sakė: „Neįsivaizduojate, aš verkiu džiaugsmo ašarom po šitos išpažinties, ir man atrodo, kad nuo manęs kalnus nuvertėt!“ Ir nuo tol jis kas mėnesį atlikdavo išpažintį. Tai va, šitas atsitikimas man labiausiai įsiminė ir daugiausiai laimės atnešė.
Tokia tad ta kunigo laimė.
Kalbino Tomas VILUCKAS
Susiję įrašai:
- NUSIŽUDĖ KUNIGAS. NORMALU?
- AR LIETUVIAI EINA IŠPAŽINTIES?
- ATNAUJINTI SAVO ŽVILGSNĮ
- KODĖL CELIBATAS?
- JUOKINGOS KALĖDOS
