KUNIGAS R.PUKENIS GINASI IR PUOLA

Po savo komentaro “Bažnyčia pajėgi susidoroti su iškilusiomis problemomis” neužilgo sulaukiau ir vieno jo herojaus – kunigo Roberto Pukenio reakcijos. Kadangi laikausi garbingos žiniasklaidos principų – skelbiu viešai jo laišką. Laiško kalba netaisyta.

Tomai Valuckai, nusimeskite visa žinojimo skraistę

Bernardinų tinklapyje buvo patalpintas Valucko straipsnis Bažnyčia pajėgi susidoroti su iškilusiomis problemomis.

Keista, kad Tomas Valuckas norintis neva gero Bažnyčiai, parodo tiek daug drąsos ir visa žinojimo. Taip pat ir Bernardinų Redakcija turėjo nors paklausti ir manęs, ar straipsnis atitinka tiesą, o jei ne, tai kam pilti purvą į skaitytojų sąmonę? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad autorius rašo protingai: „Vatikano pozicija yra svarbi“, reikia ypač gerbti Vyskupus… daug minčių yra teisingų.

Tokie dalykai, jeigu kur įvyksta, yra smerktini. Šiandien Šv. Sostas dar labiau sugriežtino pasmerkimo toną. Tačiau straipsnio autorius nežino nieko apie kitas detales, o daro konkrečias išvadas. Štai „jis (kun R Pukenis) „kuravo šią bylą net ketverius metus, ir jos tyrimas strigo“. Iš kur tu žinai, kad 4 metus? Mane Vyskupas buvo įpareigojęs tik po paskutinio D. vizito, tai gal bus keliolika savaičių? Tokia čia aukštoji matematika, kad tirti keletą metų, tikrai, nereikėtų. Man Vyskupas nedavė jokių laiškų, praeityje D. ar kitų rašytų. Tik yra Vyskupas įteikęs vieną laišką to paties jaunuolio D., kuris buvo kalbėjęs su Vyskupu atrodo, metais anksčiau. Jokios daugiau informacijos negavau iš savo viršininko. O kad tarybiniais metais, kas rašė, nerašė, joks negali būti argumentas. O apie hierarchus ar neparašo? Iš kur ta nuomonė, kad aš netyriau? Pirmiausia užjaučiau D., sakydamas, kad tokius dalykus smerkiu, parodžiau jam didelį jautrumą. Tiesa, prašiau susitaikymo, „nes artėja šventės. Jubiliatas jau nebeturi jokių pareigų, Ką gi jis daro dabar“? Aš jokio grasinančio tono nepakėliau. (Kai D. vis kartodavo, kad kreipsis į policija, tai pasakiau kad „mūsų vairuotojas gali nuvežti, o teismas taikys senaties terminą). Tiesa, pastebėjau prieštaravimus jo liudijime. Vieną sakė Vyskupui, o kitą man. Nesisakė, kad buvo nunešęs sūrį ir ėjo antrą kartą. Neprisiminė tiksliai metų, duodamas sau jaunesnį amžių apie 16, gal 17 metų, o iš laikraščio sužinojau, kad turėjo be dviejų savaičių 18 metų. Tai didelis skirtumas, vadinasi pats laisva valia norėjai… Atsiprašau, kad taip pagalvojau. Tik kai trečią dieną vis D. reikalaujant milijonų, pasakiau: „gali važiuoti policijon aš pats paliudysiu, kad yra prieštaravimų“. Man sunku patikėti, kad po tiek metų dabar kreiptasi, o apie apsilankymą pas Vyskupą J Preikšą aš išgirdau tik iš laikraščių, nes būčiau užrašęs. Abejoju, ar tai buvo, nes mokytoja, dėsčiusi kolegijoje, kurioje jis mokėsi, iš jo draugų liudija, kad D. nieko prieš neturėjo nei prieš J. Antanavičių, nei prieš Bažnyčią.

Gaila, kad neregistravau mikrofonu pokalbio. Buvau policijoje ir labai kilni darbuotoja patarė, „palikite ramybėje šį gerus darbus darantį žmogų… Atsargiai, gal kažkas yra“? Miesto laikraščių informacija yra teigiama. Pasidomėjau kelių mokyklų darbuotojų, kuriose dirbo mons. J. Antanavičius ir nieko bent apie panašius dalykus neužgirdau, o visi tik gyrė. Jeigu dauguma panevėžiečių dvasininko J. A. darbus vertina teigiamai, tai draugas Valuckai, negali smerkti savo nekrikščioniškais išvedžiojimais. Pagaliau, ar nusidėjęs žmogus negali atsiversti, pasmerkti savo klaidas ir daryti gerus darbus, o tu ar neturi nuodėmių, kad taip drąsiai puoli, kai nėra reikalo čia kištis, nes pats sakai, kad „Bažnyčia pajėgi išspręsti savo problemas“. Bandai netgi neigti teisinius principus: kiekvienam baudžiamajam kodekse yra sunkinančios ir lengvinančios nusikaltimo aplinkybės. Ir teisės doktrina turi senaties terminus, o ne aš išgalvojau… Žinoma, jeigu mes jau turim teisę būti aukščiausiais teisėjais? O kuo didesnė bausmė, tuo tikresni turi būti įrodymai ir moralinis tikrumas, baudžiant. O dėl atgailos? Jis jau atliko su kaupu. Žmonių teismas yra baisesnis už Dievo. Aš Dievo teismo nebijau… Turint omenyje sužalotą visuomenę, visada atsiras tokių, kurie norės pasinaudoti proga pasikandžioti. Tai tau, prisidengus kataliku, netinka kurstyti, kad „istorija nesibaigs“. Panevėžyje yra viena persona, kilusi iš kompleksuotos šeimos, todėl jam visą laiką norisi visus „gąsdinti politikais“ ir kitais nebūtais dalykais, bet niekas neima į galvą. Jis jau matė regėjimuose, kad J. Antanavičius vis veždavo jaunuolius iš technikumo. Jis viską taip pat žinantis, nes stebėjo kaip policininkas…

Tad kokiomis vertybėmis stengiaus vadovautis? Bandymas surasti tiesą, užjausti tą, kuris atėjo skųstis. Todėl ir išsitariau žurnalistei, kad Vyskupo apsilankymas pas motiną būtų reiškęs ir pagarbą tai šeimai, tikslesnį atkūrimą situacijos ir patarimą padėti savo sūnui? Kai D. atsilygino man tokiu laišku, grasinančiu net giminėms, perdaviau policijai, ką gali žinoti, kai nelaimės milijonų? Kažin ką tu pats būtum pasakęs žurnalistei, jeigu gautum tokį atlygį? (Aš norėjau sutarimo ir ramybės visuomenėje ir gero, pagalvojau, kad D. nebeturi pinigų sugrįžti atgal, tai sakau: aš padėsiu, bet nieko bendro neturint su šia istorija. O gavęs tokio lygio laišką, kitaip ir pagalvoti negali dėl sveikatos). Tada mane verčia viskuo suabejoti. Šiandien man nėra pareigos čia atsiliepti, bet ir hierarchai turi irgi pasverti savo žodžius, kad nepamestų kunigo žiniasklaidos mazgotėms komentuoti, ypač tada, kai aš nebeturiu jokių pareigų tuo klausimu. (Atsiprašau gerb. ponia Ingrida, čia Jums netaikau) Antra, staiga paklausus žurnalistei, aš tik galėjau pagal sąžinę atsakyti, ką buvau patyręs, o nežinojau, ką Vyskupas buvo jau sakęs tuo metu žurnalistei. Šiaip visada derinu poziciją su vyresniaisiais. Čia nėra jokio mano prieštaravimo ar ginčo. Paprasčiausiai, aš tiek žinojau… Ir kartoju, kad truko pilnų įrodymų. Tuo labiau, kad patyręs praeityje šio dvasininko J. Antanavičiaus šaržą, aš buvau objektyvus. Visada vertinau jo skonį, darbštumą, mokėjimą dirbti su žmonėmis. Verkia Upytės parapijiečiai, netekę uolaus kunigo. Prisimenu, su kokiu atidumu sutempė senus baldus kurijai, kad ten gražiau būtų… O tarybiniais metais gražuolė katedra puikavosi tvarka, grožiu. Sunkiais metais pastatytas pagalbinis Katedros pastatytas, tarnauja miestui, parapijai. Kas tau, Valuckai, davė teisę viską nubraukti? Ir kur aš buvau teigęs, kad tada galima nusikalsti? Kokių tada tu nori vertybių: gal kiršinti visuomenę, kai žmogus jau pasmerktas? Vyskupas priėmė patį griežčiausią sprendimą, tai dar to neužtenka? Nes Šv. Sosto potvarkis sako taip: nukentėjusiam asmeniui, sukakus 18 metų, senatis įsigali po 10 metų, tačiau palieka vyskupo nuožiūrai, kad gali jos netaikyti. Seniau Šv. Sostas iš vis netaikydavo senaties termino tokio pobūdžio nusikaltimams. Tačiau Šv. Sostas nežino bendro konteksto, kad jaunuolis buvo kurstomas, yra didžiuliai kun. J. Antanavičiaus nuopelnai miestui, beto ir žmogaus senatvė nebeleistų jau taip elgtis, kad ir norėtum… Monsinjoro titulą suteikia Šv. Sostas vyskupo prašymu, taip pat ir atimant, turi būti Šv. Sosto raštas. Aš detalių nežinau ir neturiu teisės klausinėti, bet pačiam Valuckui norinčiam rašyti, reikėtų tiksliau išsiaiškinti. O romanus rašyti jūs mokėtumėte. Leiskite patarti, kad Evangelijos vertybės būtų tavo sąžinėje, (kas be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį?) O sovietiniu stiliumi dramatizuoji situaciją ir lendi prie sužeisto žmogaus (o gal ir prie dviejų) ir dar įžeidinėji kitus, norėjusius objektyvių tyrimų ir santarvės darnumo visuomenei. Pamąstykime visi, kad tautoje būtų daugiau vienybės. Geriau skaitytojai vertins tokio pobūdžio tavo straipsnius, kaip pvz., krikščionybės nuopelnai lietuvių tautai. Daugiau domėkimės apie atomines elektrines, statomas šalia Lietuvos sienų ir koks bus efektas avarijų (kad ir mažų atvejais). O iš Baltarusijos netgi vanduo, panaudotas elektrinėje, atitekės Nėries upe į Lietuvą/ Kodėl neryžtina yra mūsų visuomenė ir vyriausybė, ar mes priklausome Europos Sąjungai, ar ne??? Panagrinėkite korupciją, kad prezidentei būtų lengviau kovoti su milžinišką žalą valstybei darančiais padariniais. Tai bus nauda. O čia niekas tavęs neprašė, o gal kas prašė parašyti? Todėl Redakcijos prašau išimti, kuo skubiau šį klaidinantį , tendencingai sukurtą straipsnį.

Pagarbiai Kunigas Robertas Pukenis

Manau svarbu patikslinti keletą aplinkybių, nes kaip minėjau esu susipažinęs su pagrindiniais bylos dokumentais.

Informacija, kad R. Pukenis ketverius metus kuravo bylą gavau iš nukentėjusio D.Č. Kokio lygio buvo šis kuravimas jis nepatikslino, bet žinant generalvikaro plačias teises diecezijoje, reikalavimus būti kanonų teisės daktaru, taip pat žinant, kad 2003 – 2008 m. Pukenis šias pareigas ėjo, būtų keista, kad ši byla nebūtų patekusi į jo akiratį.

Juk būtent Pukenio pavardė figūruoja Panevėžio miesto policijos vyriausiojo komisariato kriminalinių nusikaltimų tyrimų tarnybos 2008 m. sausio pranešime, kuriame matosi, kad jis atstovauja Panevėžio kurijai. Kaip tuomet su Pukenio kalbomis apie tai, kad jis prie jos prisilietęs vos „keliolika savaičių“?

Taip pat savo laiške Pukenis rašo: “Pirmiausia užjaučiau D., sakydamas, kad tokius dalykus smerkiu, parodžiau jam didelį jautrumą.” Štai ką liudija nukentėjęs asmuo: “Teisingumo gynėjas p. Pukenis, neįkalbėjęs manęs “kalėdiniam atleidimui”, mane išvadino “pavargusiu, ligoniu”. Policijai jis mane pristatė kaip “berazumi, kuris vaikščioja po miestą ir aiškina, kad jį išprievartavo…”

Toliau Pukenis dėsto: “Man Vyskupas nedavė jokių laiškų, praeityje D. ar kitų rašytų”, o Panevėžio miesto policijos pranešime yra toks įrašas: “Iš R. Pukenio pateiktų D.Č. elektroninių laiškų matyti”…

Nors Pukenis teigia, kad bylos “tirti keletą metų, tikrai, nereikėtų”, tačiau 2008 m. gruodžio mėn. vyskupo Jono Kaunecko pasirašytame dokumente sakoma, kad D.Č. kreipėsi į Panevėžio bažnytinę vadovybę dar 2004 m. Primenu, kad Tikėjimo mokslo kongregacija tik praėjusių metų pabaigoje priėmė sprendimą dėl J. Antanavičiaus. Kol byla pasiekė Vatikaną prireikė net penkių metų…

Tai keletas epizodų, kurie atskleidžia žūtbūtinį norą apsiginti nuo menamų priešų. Tam pasitelkiama ir itin keista leksika. Kažkodėl esu tujinamas, nors su Pukeniu jokių reikalų nesu turėjęs. Esu vadinamas „draugu Valucku“, nors mano pavardė ne tokia. Dar keisčiau, kai kunigas, dvigubas teisės daktaras, poetas (?!) naudoja tokią retoriką: „žiniasklaidos mazgotės“, „norintis neva gero Bažnyčiai“, „prisidengęs katalikas“.

Žemiau kritikos ir kunigo Pukenio ekleziologinis suvokimas: „nėra reikalo čia kištis, nes pats sakai, kad „Bažnyčia pajėgi išspręsti savo problemas“. Iš šios citatos supratau, kad Bažnyčia – tai dvasininkija? Kaip čia neprisiminti taiklią Juozo Dapšausko įžvalgą:

„Bažnyčia – tai šeima. Tačiau neretai tai sakant turima galvoje tik kleras – kunigai ir vienuoliai, o visa likusioji dalis praktiškai suvokiami kaip šio personalo aptarnaujamieji, kurie už paslaugas susimoka, tačiau jų balsas – tik kaip vaikų šeimoje: visi esam šeima, bet viską žinom ir nusprendžiam tik mes, suaugusieji tėvai“.

Suvokimas Bažnyčios kaip bendruomenės, o ne kažkokios slaptos organizacijos, įsitikinimas, kad ji yra pajėgi oriai spręsti skausmingas problemas ir vertė mane imtis šios skaudžios temos. Taip man liepia kataliko žiniasklaidininko sąžinė. Ir joks dvasininkas man nenurodys kokia tema turėčiau rašyti. Nes esu atsakingas ir laisvas Dievo vaikas.

P.S. Susiję su tema straipsniai žniasklaidoje. Juose puikiai matosi J. Antanavičiaus “agaila”:

SUTANĄ SUTEPĖ AISTRA

SKANDALAS PRIVERTĖ ATSIPRAŠYTI

SUTANĄ SUTEPĖ KALTINIMAI PEDOFILIJA

80-METĮ KUNIGĄ PASIVIJO SENŲ BUČINIŲ ŠEŠĖLIAI

KUNIGUI – MOTINOS PRAKEIKSMAS

DVASININKO NUODĖMĖS TRAIŠKO NEKALTĄ ŠEIMĄ

PANEVĖŽIO VYSKUPO PRANEŠIMAS SPAUDAI

P.P.S. Apie kun. R.Pukenio “katalikišką” veiklą:

KUNIGAS IŠPROVOKAVO KARDINOLO PYKTĮ