Žinia, kad naujo judėjimo „Drąsos kelias“ lyderis, kunigas Jonas Varkala paprašė suspenduoti kunigystės įgaliojimus, yra įdomi jau tuo, kad tai, ko gero, pirmas atvejis Nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai ši priemonė dvasininkui būtų taikoma ne dėl celibato laužymo ar turtinių nusižengimų, o dėl potraukio politinei veiklai.

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos. Juk mūsų tiek senoji, tiek naujoji istorija yra pilna kunigų, kurie politinėmis priemonėmis bandė keisti krašto padėtį. Pakanka prisiminti tokias pavardes kaip A. Mackevičius, J. Staugaitis, K. Šaulys, V. Mironas, A. Petrulis, M.Krupavičius, S.Tamkevičius, J.Kauneckas, A.Svarinskas ir daugybė kitų, kurie rizikuodami viskuo ryžosi stoti į atvirą kovą už tautos ateitį.

Tačiau nūdienos katalikybėje kunigų dalyvavimas politinėje veikloje yra sunkiai toleruojamas. Nors, pavyzdžiui, JAV kur politinis gyvenimas yra neįsivaizduojamas be religinių bendruomenių dalyvavimo,  baptistų ir krikščionių evangelikalų pastoriai net tiesiogiai dalyvauja politiniame gyvenime, kandidatuoja į valdžios postus. Daugelyje kitų krikščioniškų denominacijų dvasininkų dalyvavimas politinėje veikloje nėra jokia problema.

Šių dienų Katalikų Bažnyčioje didžiausios problemos iškyla Lotynų Amerikoje, kur vyrauja išlaisvinimo teologija ir dvasininkams yra natūralu griebtis politinės veiklos siekiant įgyvendinti evangelines vertybes. Oficialus Vatikanas šią teologiją yra pasmerkęs, o dvasininkams įsitraukusiems į politiką taiko kanonines nuobaudas.

Tad mėgstantys politikuoti kunigai turi itin atsargiai reikšti savo nuomones. Kunigas J. Varkala nusprendė nesėdėti ant dviejų kėdžių (kaip kai kurie jo konfratrai) ir tapti politiku. Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtame jo prašyme Vilkaviškio vyskupijos ordinarui Rimantui Norvilai teigiama, kad tokį sprendimą lėmė galimybė: „realiai gyvenime, polyje išlikti solidarus su Jėzumi būdamas solidarus su persekiojamais dėl tiesos ir pasiryžusiais drąsiai kurti teisingesnę, žmoniškenę savo krašto ateitį.“

Be to, šiame tekste gana taikliai diagnozuojama padėtis nūdienos Europoje ir Lietuvoje:

„Man liūdna, kad hierarchiškai „valdomi“ krikščionys buvo abejingi socialinei skirčiai ir atvėrė kelią kruvinoms revoliucijoms, kad krikščioniška-pilietiška pozicija neužkirto kelio gimstančiam fašizmui, kad šiandien krikščionys Europoje dažnai nedrįsta gyventi krikščioniškai ir išduoda Kristų savo praktikuojamu vartotojišku gyvenimu. (…) Man, kaip ir daugeliui susipratusių europiečių, svarbu, kad 12 žvaigždžių simbolis neliktų paminklu žmogiškumo laužyne, kad tą darbą buvo pradėję krikščionys… Tai vyksta polyje, kuris man ne susitepimas, o veiklos laukas.“

Kunigas J. Varkala įvardijo tai, kas dusina mūsų katalikybę – nejautra visuomenės ir socialinėms problemoms, politikos laikymas susitepimo, o ne veiklos lauku, užsidarymas nuo „pasaulio“, niekinimu to, kas svarbu žmogui, individualistinė išganymo samprata. Vėl tenka prisiminti Aurelie Hagstrom, teologijos profesorės iš JAV mintį: „Bažnyčia niekada nebus reikšminga, kol nepradės kalbėti apie modernaus žmogaus problemas. Ji bus svarbi tik mažiems vaikams ir vyresnėms moterims.“

Būtent tai ir krenta į akis Lietuvoje. Juk kunigai čia turi būti tik geri parapijų administratoriai, o tikintieji – uolūs sekmadienio Mišių lankytojai ir neužmiršti kartą per mėnesį atlikti išpažintį. Po pamaldų žmonės retoje parapijoje susieina kavos puodeliui ir bendravimui. Nenuostabu, kad yra atrofuotas bendruomeniškumo poreikis, nes net parapijų kunigai nepažįsta savo ganomųjų, bendrauja tik su tam tikrais parapijiečiais. Jei bažnyčioje žmonės nepažįsta vieni kitų, nekomunikuoja tarpusavyje, nejaučia brolystės dvasios, ko norėti, kad visuomenėje būtų kitaip?

Kunigo J.Varkalos situacija yra itin simptomiška – pasauliečių, kurie aktyviai, solidariai, pilietiškai, evangeliškai veiktų politikoje nėra, tad arenoje pasirodo pagyvenęs kunigas, kuriam apkarto tik aukoti Mišias už mirusius ir jis kaip pats sako „lieku ramus, kad „nestovėjau po medžiu, kai žudė žmogų“, o ten buvo Jėzus žmoguje.“

Lieka visiems palinkėti tokios ramybės.

[polldaddy poll=5929504]

Susiję įrašai:

• APIE PASAULIEČIUS, KLERIKALUS IR DIAKONUS
• 2010-IEJI LIETUVOS KATALIKAMS – DINAMIŠKI IR TURININGI
• LIETUVOS TRADICINIŲ KRIKŠČIONIŠKŲ BAŽNYČIŲ PAREIŠKIMAS
• ATNAUJINTI SAVO ŽVILGSNĮ
• PSICHOLOGINIS UŽRAKTAS NUO PAMOKSLŲ