Kunigas Oskaras Petras Volskis, kurį laiką buvo pritilęs ir nesireiškė viešumoje. Tačiau atrodo ši tyla jam neišėjo į naudą, nes vakar „Lrytas.lt“ pasirodęs jo tekstas yra paprasčiausias teologinis marazmas. Ir ne tik. Jis vėl užlipo ant to paties, kultūros ir papročių pakaitalo Evangelijos žiniai, grėblio.

Jo tekstui pretekstu tapo mūsų Prezidentės susitikimas su popiežiumi, kurio metu D. Grybauskaitė buvo be skarelės, bet apie tai vėliau.

Susidarė vaizdas, kad Volskiui rūpėjo kiti dalykai. Tai jis atskleidžia pačioje savo teksto pradžioje, kai kalba apie  galvos dengimą kaip „ilgaamžę bažnyčios tradiciją“, kurios buvo

„laikomasi bažnyčioje nuo apaštalo Pauliaus laikų iki maždaug 1970 m., kai Vatikano II susirinkimo sekuliarizmo įtaka buvo pradėti naikinti senieji simboliai, papročiai ir liturgija, ilgainiui buvo atsisakoma ir galvos pridengimo tradicijos.“

Verta suglumti, kai Bažnyčios susirinkimas vadinamas „sekuliarizmo įtaka“ ir tai daro katalikų kunigas. Tiesa, jo kompetencijos  lygis kelia rimtų abejonių, nes Biblijos tekstą apie galvos dengimą jis traktuoja pažodžiui, kaip paprasčiausias fundamentalistas. Ko gero, kunigas nėra susipažinęs su biblinės egzegezės metodais, hermeneutika ar elementaria bibline teologija. Priešingu atveju, jis žinotų, kad biblinis tekstas negali būti žvelgiamas be konteksto ir nesiejant su kitomis Šventojo Rašto vietomis. Štai Volskio minčių „perliukai“:

„Apaštalas Paulius pateikia biblinį argumentą, nurodydamas ne tik vyro ir moters kilmės eiliškumą, tačiau ir atsakomybės hierarchiją bei santykį.“

Pasirodo egzistuoja „atsakomybės hierarchija“, kaip ji atrodo? Kunigas tikslina toliau:

„Bibline mintimi, vyras yra tiesiogiai ir kur kas labiau atsakingas Dievui, atsakingas už žmoną, už savo vaikus, kūriniją, visuomenę. Žinoma, moteris ne mažiau yra atsakinga, ji taip pat savitu ir nepakeičiamu būdu pašaukta šeimai, už ją melstis, tačiau jos išskirtiniu užtarėju pas Dievą yra jos vyras. Konstituciją galima pakeisti, bet Šv.Rašto – ne, nors ir nepriimtinai skambėtų feminizmo ir moteriškosios emancipacijos laikais.“

Tokios Volskio mintys tolimos Biblijos esmei kaip devintas vanduo nuo kisieliaus. Juk vieninteliu ir išskirtiniu moters užtarėju pas Dievą yra Jėzus Kristus (plg. 1 Jn 2, 1). Negi už Jį vyras „kur kas labiau atsakingas Dievui, atsakingas už žmoną, už savo vaikus, kūriniją, visuomenę?“ Juk sąvoka „labiau“ numato „už ką“.

Toliau dar gražiau. Galvos dangalas besąs

„priklausymo vyrui ženklas, panašiai kaip vestuvinis žiedas, kuris reiškia, jog moteris yra kažkurio konkretaus vyro žmona, apie kurią jos vyras sako – „ji yra manoji“. Kai kurie klysta teigdami, jog visos moterys nešiojo galvos apdangalą. Privalomai – tik ištekėjusios.“

Norisi priminti, kad santuokinėje liturgijoje nėra naudojamas galvos dangalas kaip kažkoks simbolis. Be to, pagal santuokinę liturgiją žiedas yra ne priklausomybės, o „meilės ir ištikimybės ženklas“. Beje, santuokinė priklausomybė yra abipusis įžengimo į bendrystę procesas, o ne nuosavybės santykis „ji yra manoji“.

Pagal Volskio logiką ištekėjusios moterys turi vaikščioti su skarelėmis. Tai jau panašu į induizmą ar islamą, bet ne į krikščionybę. Negana to, moteris be apdangalo Mišių metu į dorovės policininko vaidmenį įsijautusiam Volskiui yra… nekukli:

„Beje, kitas praktinis dalykas, kodėl moterys turėtų naudoti galvos apdangalus bažnyčioje, – kuklumas, kuris krikščioniškoje moralėje yra svarbi dorybė. Ištekėjusi moteris turėtų labiausiai rūpintis patikti savo vyrui, kaip ir vyras – savo žmonai, jį savo išoriniu ir vidiniu grožiu sužavėjusi, turėtų puoselėti ištikimybę. Be to, bažnyčia nėra vieta, kur reikėtų demonstruoti viliojantį grožį, blaškyti kitų dėmesį.“

Kaip ir į jokius suvokimo rėmus netelpa šis teiginys:

„Šiuo atveju yra panašus pagrindimas kaip ir santuokoje: kunigo biretas arba vyskupo mitra simbolizuoja jo išskirtinį priklausymą Dievui ir Bažnyčiai.“

Jei vyskupo mitra yra liturginis ir pastoracinis ženklas, tai biretui, kuris yra tik kunigiškos aprangos dalis, suteikti kažkokias mistines prasmes yra juokinga.

Juokingi (jei ne tragikomiški) atrodo ir Volskio išvedžiojimai apie Grybauskaitės nepridengtą galvą:

„Katalikiškos tradicijos požiūriu, prezidentei D.Grybauskaitei nebuvo būtina prisidengti galvą apdangalu, nes šalies vadovė yra neištekėjusi, neturi sutuoktinio, kuriam kaip krikščionė nešiodama galvos apdangalą sakralioje vietoje liudytų išskirtinę meilę ir ištikimybę ne tik bendruomenės, tačiau, pasak Šv.Pauliaus, ir angelų akivaizdoje.“

Jei būtų kreipiamas dėmesys į prezidentės šeiminę padėtį, tai būtų mažų mažiausiai nekorektiška. Čia viskas yra daug paprasčiau ir jokių angelų – protokolas. Šis sako, kad pas popiežių ateinama juodai apsirengus (balta – išimtis karališkoms šeimoms), o galvos dangalas yra pasirinkimas.

Beje, žiniasklaidoje buvo pastebima, kad Prezidentė nebučiavo popiežiui rankos. Kolegos nežino, kad vos atėjęs į sostą kaip rū­mų eti­ke­to at­gy­ve­ną, dabartinis po­pie­žius pa­nai­ki­no ran­kos bu­čia­vi­mo pa­pro­tį.

Kai kažko nežino žurnalistai – nesistebiu, nors reikėtų, kad jie atnaujintų savo žinių bagažą. Tačiau kuomet paistalus skelbia kunigas – darosi liūdna.

Susiję įrašai:

• KAS VYKSTA „MARIJOS RADIJUJE“?
• JĖZUS AR ROKAS?
• NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
• KUR REIKIA KREIPTIS, KAD GALĖTUME SUSITUOKTI BAŽNYČIOJE?
• PREZIDENTĖS HEROJAI