KRIKŠČIONYBĖ IR ROKAS

Roko kalba yra universali, jai jautrus kiekvienas žmogus

Dar dažnam krikščioniui pramoginė muzika ir krikščionybė atrodo nesuderinami dalykai. Juk uolių krikščionių sukurtuose laužuose JAV degė „The Beatles“, Madonnos ar Merilyn Manson plokštelės. Beje, pavyzdžių toli ieškoti nereikia, nes prieš ketverius metus ir Lietuvoje vyko radikalių krikščionių akcija nukreipta prieš maskaradinės grupės iš Suomijos „Lordi“ gastroles mūsų šalyje. Prieš porą savaičių jie vėl viešėjo Lietuvoje ir jokio ažiotažo nekilo.

Net atsargusis Vatikanas po truputį atsisako roko demonzacijos politikos. Popiežius Benediktas XVI neslepia, kad nemėgsta roko muzikos, bet oficialus Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano“, kuris atspindi tendencijas Vatikane, vis dažniau apžvelgia tokių garsių pramoginės muzikos atlikėjų ir autorių kaip „The Beatles“, U2 ar Michael Jackson  darbus. Tad ar galime kalbėti apie roko ir krikščionybės sąlytį?

„Būti krikščionimi yra tikrasis maištas“

Ne vienam kyla klausimas, ar išvis dera prie krikščionybės tokie muzikiniai stiliai kaip rokas, metalas, hip hopas? Vis dėl to, kol vieni protestuoja, kiti svarsto ir diskutuoja, dar kiti ima ir veikia. Juk iš esmės nesvarbu kaip muzika skamba, daug svarbiau kaip ji atliekama ir kokia žinia per ją perduodama.

Tad vis atsiranda krikščionių, kurie ryžtasi kurti pasitelkiant šiuolaikinius ritmus bei sąskambius. Vadinamasis christian turi savo topus, kuriuos kas savaitę skelbia toks autoritetingas JAV muzikinis leidinys kaip Billboard, net kelias Grammy nominacijas, o šios pakraipos muzika JAV yra labiausiai kylanti tos šalies muzikinės industrijos atšaka. Tokie atlikėjai kaip Kelly Familly, Sixpence None the Richer, Delirious?, P.O.D, Jordin Sparks, Carrie Underwood yra žinomi kiekvienam roko ir pop muzikos mėgėjui.

Garsusis shock rockeris Alice Cooper ar „pankų motina“ Nina Hagen yra praktikuojantys krikščionys. Siaubūnišku įvaizdžiu pasižymintis Alice Cooper 2001 m. britų „Sunday Times“ dienraščio paklaustas kaip shock rockeris gali būti krikščioniu, atrėžė: „Maukti alų, siaubti viešbučio kambarius yra lengva, bet būti krikščionimi, štai kur yra tikrasis maištas!“

Krikščioniška populiarioji muzika neskirstoma pagal žanrus, nė vienas muzikinis stilius nėra diskriminuojamas, o muzikos krikščioniškumą charakterizuoja ne dažnas Jėzaus vardo minėjimas, bet atlikėjo gyvenimo būdas, jo išpažįstamos vertybės. Ji tampa galimybe nūdienos kalba, pasitelkus Evangelijos tiesas, prabilti šios epochos žmogui apie tai, kas jį jaudina. Muzikos kalba yra universali, jai jautrus kiekvienas, ypač jaunas, žmogus.

Lietuviškos realijos – kažkas juda

Deja, mūsų šalyje šiuolaikinė krikščioniška muzika platesniam klausytojų ratui dar menkai pažįstama. Tiesa, melomanams gerai žinomi šiuolaikinės krikščioniškos muzikos puoselėtojai Artūras Chalikovas, amžinybėn neseniai iškeliavęs Gintautas Abarius, Gintautas Tautkus, Angelė Joknytė ar grupė „Gyvai“. Tačiau daugybė autorių ir atlikėjų ramiai ir kantriai kuria savo muziką, patys užsiima finansų paieška savo kūrinių leidybai.

Tačiau pagrindiniu krikščioniškos muzikos įvykiu Lietuvoje yra kasmet organizuojamas šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“. Jis tampa puikia ir reta proga krikščionys atlikėjus išvysti scenoje. Štai ir lapkričio 27 d. Utenoje vyks jau devintasis „Sielų“ festivalis. Jo organizatorius „Gerosios naujienos” centras ėmėsi organizuoti šį festivalį, kai krikščioniška muzika Lietuvoje buvo bepradedanti merdėti ir ko gero, ne vienas tokios muzikos mylėtojas už tai jam yra dėkingas. Kad šis renginys reikalingas liudija nemenkas žiūrovų susidomėjimas, kurie festivalio metu visuomet užpildo koncertų sales.

Šis festivalis stebina muzikinių žanrų įvairove. Susirinkusieji gali išgirsti roko, džiazo, metalo, hip hopo, autorinės dainos ir kt. kūrinius viename koncerte. Stulbina, kad visi šie stiliai Lietuvoje turi savus krikščionis atlikėjus. Žinoma, visus juos sutalpinti į vieną koncertą yra nelengva užduotis, tad dar vienu „Sielų“ bruožu tampa panašumas į muzikinį maratoną, kuris užsitęsia kone iki paryčių.

Kitas svarbus aspektas, kad tarp Lietuvos krikščionių muzikantų, šios muzikos entuziastų vyrauja nedeklaratyvaus ekumenizmo dvasia. Nors krikščioniškos muzikos judėjimą mūsų šalyje iniciavo katalikai (jie organizavo pirmuosius festivalius, būrė krikščioniško roko grupes, įrašinėjo pirmuosius albumus), tačiau dabar „iniciatyva priklauso“ protestantiškoms bendruomenėms. Būtent jų atstovai sudaro panašių renginių organizatorių branduolį, užsiima kūrinių įrašymu ir platinimu. Tačiau Dievo malonės ženklu reikėtų laikyti, kad krikščioniškos muzikos entuziastų gretose nesijaučia konfesinis susiskirstymas ir esama praktinio, tikro ekumenizmo dvasios.

Tad krikščionių atliekama muzika skambėdama šiuolaikiškais ritmais padeda Evangelijos žiniai priartėti prie klausiančio, ieškančio, mąstančio žmogaus, kuriam muzika dar byloja. Gal tarp krikščionybės ir roko nėra sienų, o jos tik įsivaizduojamos? Juk „Pink Floyd“ jas sudaužė.

Powered by Cincopa WordPress plugin

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: