KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖ – MISIJA NEĮMANOMA?

Lietuvoje vyksta Maldos savaitės už krikščionių vienybę renginiai. Katedrose, bažnyčiose ir maldos namuose vyksta pamaldos, kurios sutraukia įvairių konfesijų krikščionis. Šios prasmingos tradicijos ištakos – pirmoji maldos už krikščionių vienybę savaitė vykusi 1908 metų sausio 18 – 25 dienomis Niujorke, kurios iniciatoriumi buvo amerikiečių episkopalų kunigas Paul Wattson. Šis paprotys greitai paplito įvairiose bažnyčiose ir bendrijose, o Katalikų Bažnyčioje Maldų už krikščionių vienybę savaitę oficialiai įvedė popiežius Benediktas XV 1916 metais. Ilgainiui nedrąsi idėja tapo tikrove be kurios sunku būtų įsivaizduoti nūdienos krikščionybę.

„Sprangus“ žodis

Oktava už Bažnyčios vienybę yra neatskiriama ekumeninio sąjūdžio dalis. Žodis „ekumenizmas“ mums yra svetimas ir nejaukus. Gal priežastis būtų mūsų „alerginė“ reakcija visiems „izmams“? Gal kalta pati sąvokos niveliacija? Juk ekumenizmu vadinama viskas, kas apeliuoja į įvairovę ar eklektiką. Taip atsiranda universitetinis ekumenizmas, bet dar blogiau, kai ekumenizmu vadinamas santykis su nekrikščionių religijomis ir neretai, klaidingai, tarpreliginis dialogas yra tapatinamas su ekumenizmu, nors tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Vis dar reikia aiškinti, kad ekumenizmas reiškia skirtingų krikščioniškų bažnyčių ir bendrijų vienybės siekį, o bendravimu su kitų religijų išpažinėjais, krikščionis skatinami siekti dialogo vardan pasaulinių tikslų. Verta pastebėti, kad nė vienos pasaulinės religijos lyderių kalbose nėra net užuominos apie kažkokios vienos, globalios religijos sukūrimą…

Grįžkime prie „sprangaus“ žodžio „ekumenizmas“. Žodis „oikoumene“ (οκουμένη) priklauso žodžių grupei, klasikinėje (ir Naujojo Testamento) graikų kalboje reiškiančioje „įsikūrimą“, „apsigyvenimą“, „apsistojimą“. Pažvelkime į įvairius vedinius iš šios grupės. Pavyzdžiui, žodis oikos reiškia: „namas“, „būstas“, „šeima“, „namiškiai“, „žmonės“, „tauta“; oikeios – „susigiminiavę“ ir „draugiški“; oikeioteis – „giminystė“, „daiktų ir žmonių ryšiai“, „prisitaikymas prie aplinkos“; oikeio – „apgyventi“, „sugyventi“, „apsistoti“, „susidraugauti“, „sutaikinti“; oikumene – „apgyvendinta vietovė“, „apgyvendintas pasaulis“ (tai graikų, ne „barbarų“ pasaulis!), „ visuomenė ar civilizacija, besilaikanti bendrų normų ir įstatymų“; oikoumenikos – „atviras visam pasauliui“; oikonomeio – „valdyti“ (kaip namų valdytojui).

Apibendrindami galime teigti, kad žodis oikumene (ekumenizmas) reiškia apgyvendintą žemę, kurioje vyrauja bendrystė ir darna. Sutikime terminas gražus ir apeliuojantis į pačius kilniausius mūsų pojūčius bei vaizdinius.

Baisi nuodėmė

Tad žodžius galima prisijaukinti, o jų prasmes? Šis pasaulis yra Dievo namai ir akis badantis blogis, kai šių namų gyventojai yra atsiskyrę vienas nuo kito aklinomis sienomis, kurios būna pavirtusios tikrais bastionais. Ekumenizmas yra bandymas tas sienas pradžioje išjudinti, o vėliau ir išgriauti. Joms kritus turėtų rastis viena Krikščionių Bažnyčia. Misija neįmanoma? „Dievui nėra negalimų dalykų“, – apreiškimo metu tarė arkangelas Gabrielius Marijai (Lk 1, 37). Šie žodžiai turėtų įkvėpti visus ekumenizmo misijos dalyvius.

Kuomet gimsta ekumenizmo troškimas? Kai krikščionio sąmonėje atsiranda suvokimas, kad krikščionių susiskaldymas yra kraujuojanti žaizda ant Kristaus Kūno – Bažnyčios. Nukryžiuotojo Kristaus žaizdotas ir suskeldėjęs kūnas, – tai krikščionių susiskaldymo vaizdinys. Tad jo mokinių susiskaldymas yra baisus nusižengimas ir nuodėmė prieš Dievą. Tai pabrėžė ir Vatikano II Susirinkimas:

„Aišku, jog šis pasidalijimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai“.

Akivaizdu, kad ekumenizmo poreikis krikščionių širdyse neužgims šiaip sau. Ar įmanoma jį patirti, jei nesi bendravęs su kitos konfesijos krikščioniu? Atsakyti tektų neigiamai. Tik susidūrus kaktomuša su „kitais“, pamačius, kad mus skiriančios sienos nėra jau tokios tvirtos, bet jų pamatai stovi ant stabilaus pagrindo, įsitikinus, kad mūsų tikėjimas tas pats, bet kitokios jo kultūrinės raiškos, ima šventas apmaudas dėl susiskaldymo blogio. Tuomet keliai sulinksta maldai ne dėl progos, o skatinant širdies skausmui. Tuomet ir ekumenizmas tampa ne kokia nors pasirenkama veiklos kryptis, bet kiekvieno krikščionio pasipriešinimas blogiui ir nuodėmei.

Politiniai iššūkiai

Krikščionybės analitikai pastebi, kad šiuo metu vyrauja „ekumenizmo žiema“. Ar galima sutikti su šiuo teiginiu?

Viena vertus, krikščionys turėjo sunkius praėjusius metus. Katalikai į savo gretas priėmė nuo Anglikonų Bendrijos atskilusius tradicinius anglikonus, kas suerzino šią Bendriją, Vokietijos liuteronams išsirinkus į savo lyderio postą moterį Margot Kaessmann, Rusijos stačiatikiai svarsto galimybę nutraukti ryšius su Vokietijos liuteronais. Štai Baltijos šalių liuteronai nutraukė bendrystę su Švedijos liuteronų bažnyčia, kai ji pripažino tos pačios lyties asmenų santuokas ir konsekravo lesbietę į vyskupes. Kita vertus, Vatikanas ir Rusija užmezgė visaverčius diplomatinius santykius, kas reiškia, jog šyla santykiai tarp Apaštalų Sosto ir Maskvos patriarchato ir sudaro realias prielaidas istoriniam popiežiaus ir patriarcho Kirilo susitikimui. Visomis progomis popiežius Benediktas XVI neslepia savo ekumeninio polėkio, kurį jis viešai deklaravo prieš oficialiai įžengdamas į Šv. Petro Sostą.

Būtent politinius, lygių teisių klausimus reikia laikyti pagrindiniu iššūkiu nūdienos krikščionybei ir ekumenizmo perspektyvai. Štai žymus Europos politikas Jeanas-Claude Junckeris, viename interviu yra pasakęs:

„Kai mes, politikai, kreipiamės į Bažnyčias, norėdami sužinoti nuomonę moralės politikos klausimais, negauname vienodo atsakymo, bet skirtingus iš skirtingų krikščionių. Liberalūs liuteronai mums sako ką nors visai kitaip nei konservatyvūs ortodoksai. O katalikai teigia dar kitokią nuostatą. Kodėl tuomet turėtumėm į jūsų, krikščionių, balsą atsižvelgti?“

Taip esame politinio ekumenizmo akivaizdoje, kai krikščionys raginami vienytis, nes vienijasi Europa, pasaulis globalizuojasi, ir krikščionys mažų mažiausia turėtų jaustis nejaukiai būdami susiskaldę…

Čia vertėtų prisiminti prieš šimtmetį parašytą rusų rašytojo Vladimiro Solovjovo kūrinį Краткая повесть об антихристе“ („Trumpa apysaka apie antikristą“). Futuristinis kūrinys nukelia skaitytoją į tolimą ateitį,

V.Solovjov
V.Solovjov

kai pasaulio politinėje arenoje pasirodo jaunas, energingas ir dvasingas politikas. Gavęs demonišką įkvėpimą, jis greitai tampa planetos imperatoriumi, suvienija pasaulio valstybes, įveda visuotinę taiką ir harmoniją. Naujasis politinis mesijas pasižymi įtaigiomis kalbomis apie Dievą, vertybes ir kultūrą. Galiausiai naujasis valdovas imasi krikščionių suvienijimo darbo, šiam tikslui sukviesdamas Bažnyčios susirinkimą. Apipylęs krikščionių bendruomenes privilegijomis bei malonėmis imperatorius tikisi jų pripažinimo ir vienybės deklaracijos. Tačiau vietoje padėkos jis išgirsta iš susirinkusių krikščionių prašymą išpažinti Jėzų Kristų savo Viešpačiu, nes motyvuojama tuo, kad krikščionybėje yra svarbiausia ne įvairios tradicijos, bet Jėzus Kristus. Tuomet išeina tiesa į dienos šviesą ir paaiškėja, kas yra kas. Tik persekiojimo išvyti į dykumą skirtingomis tradicijomis besivadovaujantys krikščionys paduoda vieni kitiems rankas ir sulaukia Kristaus sugrįžimo. Šis kūrinys puikiai parodo, kad politinės ar diplomatinės priemonės negali būti akstinu krikščionių vienybei, negana to, jos net gali pražudyti šį kilnų tikslą, o krikščionių pagrindinė vertybė yra ne atskiros tradicijos, bet Jėzus Kristus.

Lietuviška perspektyva

Lietuvoje ekumenizmo realijos ne itin džiugina. Mums dėl krikščionių susiskaldymo neskauda. Todėl ekumeninei veikli plėtotis trūksta užsidegimo Tam nemenkos įtakos turi ir faktas, kad katalikų išpažinimas ir kultūra solidžiai vyrauja mūsų krašte. Susidaro pakankamai vienalytė dauguma kuri neišvengiamai formuoja mąstymą, skirstanti krikščionys į „mes“ (katalikai) ir „jie“ (kitatikiai). Maža to, vyrauja mąstymo šablonai, kurie konfesijas sugrūda į nacionalinius rėmus: stačiatikiai – rusai, protestantai – vokiečiai, tad nėra ko perdaug bičiuliautis….

Ekumeninės kultūros nebuvimo ženklu reiktų laikyti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kai neįvyko jokių viešų ekumeninių pamaldų, kurios sutelktų visų bažnyčių Lietuvoje vadovus, nors Lietuvą kūrė įvairių konfesijų atstovai. Padėtį kiek pataisė Vilniuje vykęs tarptautinis Tezė jaunimo susitikimas „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“ subūręs tūkstantines jaunimo minias ne tik iš trijų Baltijos, bet ir kitų Europos šalių. Jaunuomenė nebodama konfesinių barjerų bendravo ir meldėsi, tuo parodydama, kad esama gražių vilčių.

Ekumenizmas yra daugialypis reiškinys, nors ir kaip būtų gražu sykį metuose susiburti maldai, tačiau ekumeninė pastanga turi įgauti regimas ir apčiuopiamas apraiškas. Priešingu atveju, ekumenizmas teliks idealas, svajonė ir nepasiekiamas tikslas.

Lrytas.lt

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: