KRIKŠČIONIŠKA ŽINIASKLAIDA – LIŪDNA DABARTIS IR MIGLOTOS PERSPEKTYVOS

Vasarą užverda nuožmi kova tarp periodinių leidinių dėl prenumeratorių. Skaitytojai viliojami kuo labiau iššaukiančiais reklaminiais klipais, efektingais šūkiais, milžiniškomis nuolaidomis. Vis dėlto ši kova dvelkia nuoboduliu, juk iš esmės joje, kaip ir LKL varžybose, tėra du dalyviai: Tomkus ir Vainauskas. Tik vis neduoda ramybės klausimas: kiek verti yra mūsų protai, dėmesys, kad dėl jų vyksta tokios įnirtingos kautynės?
Tačiau norisi kalbėti ne apie mūsų žiniasklaidos „magnatų“ kovos metodus, jų pastangas „įsisukti“ į mūsų pinigines ir pažiūras. Noriu atkreipti dėmesį į faktą, kad „prenumeratos karštinėje“ nesimato krikščioniškos žiniasklaidos atstovų. Ne vienam gali net susidaryti įspūdis, kad ji paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau šiuo atveju galioja dėsnis, kad nebūtinai tai, ko nepastebime, neegzistuoja. Tad krikščioniška žiniasklaida ne tik egzistuoja, bet ir sugeba orientuotis į atskiras skaitytojų grupes. Vaikams „Bitutė“, jaunimui “Ateitis”, šeimai „Artuma“, moterims “Tapati“, vyresnio amžiaus skaitytojui „XXI amžius“, pastoraciniam aktyvui „Bažnyčios žinios“, intelektualiam skaitytojui „Naujasis židinys – Aidai“. Pažvelgus į šį solidų sąrašą gali atrodyti, kad krikščioniška žiniasklaida klestėti klesti.
Toks įspūdis yra daugiau nei apgaulingas. Krikščioniškos žiniasklaidos būklė yra tiesiog apverktina, o dar tiksliau vegetacinė. Visų pirma per penkiolika metų sugebėjome netekti katalikų mėnraščio. Tyliai ir nepastebimai buvo palaidotas „Katalikų pasaulis“, žurnalas, kuris Atgimimo epochoje ėjo net 80 000 egzempliorių tiražu! Katalikų aktyvas su nostalgija prisimena „pirmąją“ „Sandorą“, be abejonės patį sėkmingiausią Lietuvos krikščioniškos žiniasklaidos projektą, sužlugdytą tautiečiams būdingomis intrigomis. Nurimo vienu metu itin aktyviai akumuliuota idėja apie krikščioniškos pakraipos dienraštį. Šią idėją numarino paskaičiavimai, kad tokio leidinio pasirodymas reikalauja kelių milijonų investicijos, šito nesugeba padaryti net Lietuvos politikos dešinysis sparnas.
Žinoma, pati opiausia krikščioniškos žiniasklaidos problema yra jos kokybė. Kalbu tiek apie leidinių išvaizdą, tiek apie jų turinį. Pavarčius juos akis bado akivaizdus profesionalumo stygius, efemeriškumas, prastas skonis, koncepcijos nebuvimas, atotrūkis nuo skaitytojų ir Bažnyčios gyvenimo. Kitos aštrios problemos yra rinkodara, reklama ir platinimas (pastarųjų problemų nepavyko išspręsti net minėtai „Sandorai“). Rinkos sąlygos reikalauja ieškoti skaitytojų, informuoti juos apie save, turėti aiškiai apibrėžtas idėjas, strategijas. Dar Jėzus yra raginęs savo mokinius darytis bičiulių su apgaulinga Mamona (Lk 16, 9), nes bet koks parduodamas-perkamas dalykas yra grįstas elementariais vadybos dėsniais. Tad nenuostabu, jog beveik visi krikščioniškos pakraipos leidiniai yra ant „bankroto“ ribos, o jų rytdieną gaubia nežinia. Katalikiška spaudai išsilaiko praktiškai iš fondų ir privačios atskirų dvasininkų paramos. Galėtume teigti, kad rinkos sąlygos yra negailestingos, todėl natūralios atrankos būdu išlieka konkurencingiausi ir patraukliausi. Taip pat galėtume prisiminti, kad pavyzdžiui, ir intelektualioji spauda neišsiverčia be rėmimo. Visa specifiškesnė, nekomercinė Lietuvos žiniasklaida patiria nuolatinį balansavimą tarp būti ir nebūti. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė.
Būtų neteisinga tik vanoti krikščionišką žiniasklaidą ar virkauti dėl kritiškos jos būklės. Skaitinėjant istorikų darbus apie netolimą mūsų šalies praeitį darosi nejauku. Dar prieš dvidešimt metų dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius buvo tremtyje už krikščioniškos spaudos leidimą ir platinimą. Beveik visi savilaidos būdu pogrindyje ėję leidiniai buvo katalikiškos pakraipos. Dabar žodžio laisvės sąlygomis krikščioniška žiniasklaida merdi. Tai nereiškia nieko kita kaip jos sunaikinimą savo pačių rankomis. Juk iš tų 10 procentų tikinčiųjų, kurie sekmadieniais lankosi Bažnyčioje katalikiškus leidinius prenumeruoja tikrai mažuma, antraip krikščioniška žiniasklaida be problemų išsilaikytų ir klestėtų. Galime paprieštarauti, kad nėra mūsų kišenėse pinigų, tačiau jų kažkodėl atsiranda kitokiai laikraštienai, tik ne kokiam nors krikščioniškam leidiniui. Kaip ir tarp krikščionių verslininkų kažkodėl neatsiranda nė vieno, kuris drįstų investuoti į krikščionišką leidybą.
Tad krikščioniškos žiniasklaidos problemos tampa lakmuso popierėliu atspindinčiu mūsų Bažnyčios skaudžiausią problemą – bendruomenės sąmonės stygių. Juk krikščioniškos žiniasklaidos problemų sprendimą esame linkę užkrauti ant hierarchų pečių visai nesusimąstydami, kad nuo mūsų geranoriškumo, o šiuo laikmečiu drįsčiau sakyti ir nuo solidarumo priklauso, ar ji apskritai egzistuos, ar visko ko mums reikia parūpins „Vakaro žinios“.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: