Savaitgalį įsikūrė nauja partija. Neapsistosime ties šios partijos veiklos principais ar perspektyvomis mūsų politinėje padangėje. Šįsyk ne apie tai. Drįstu tarti, kad pasivadinęs Krikščionių partija, naujasis politinis darinys paprasčiausiai spjovė į veidą visiems sąmoningiems Jėzaus Kristaus pasekėjams Lietuvoje.

Žodžio „krikščionis“ ištakos

Visų pirma pažvelkime į žodžio „krikščionis“ etimologiją. Taip verčiamas graikiškas žodis christianos (Χριστιανός), kuris yra išvestas iš kito žodžio – christos (Χριστός) ir reiškia „pateptasis“. Septuagintos (graikiškosios Senojo Testamento versijos) vertėjai šiuo žodžiu vertė hebrajų titulą mašiah, tai reiškia – mesijas.

Sąvoka „krikščionis“ pirmą sykį pasirodė Apaštalų darbuose, kuriuose randame mažą pastabą, kad Antiochijoje Kristaus mokiniai buvo vadinami krikščionimis, nes savo elgesiu, veiksmais ir žodžiais jie buvo panašūs į Jėzų Kristų.

Vertėtų pastebėti, kad pradžioje šis žodis pagonių buvo vartojamas ironiška, pašiepiama prasme. Tad nūdien plintantis paniekinantis tonas krikščionių atžvilgiu, visai jokia naujiena. Tai jau buvo. Helenistiniame pasaulyje būti krikščioniu reiškė “priklausyti Kristaus grupei”, būti jo pasekėju. Nekrikščioniškuose šaltiniuose krikščionis pirmą kartą paminėjo Tacitas, beje, gana neigiamame, kriminaliniame kontekste, kad juos imperatorius Neronas apkaltinęs padegus Romą. Belieka prisiminti, kad po šito kaltinimo prasidėjo krikščionių persekiojimas.

Nominali krikščionybė

Kaip matome iš istorijos, krikščionis yra glaudžiai susietas su Jėzaus Kristaus asmeniu, jo Evangelija. Net kinų hieroglifai, kuriais žymimas šis žodis persiskaito kaip „Kristaus pasekėjas“. Kokiomis interpretacijomis besiremtume krikščionis be Kristaus, – tai kaip diena be saulės.

Žinoma, egzistuoja įvairių krikščionių – fundamentalių, liberalių, ortodoksinių, tradicinių ir pan. Egzistuoja ir nominalūs krikščionys, kurie tik formaliai (krikštu) save sieja su šia religija. Tai iššūkis, su kuriuo krikščionybė susidūrė išsyk, kai IV a. ji tapo valstybinė Romos imperijos religija. Iššūkis, kuris tebėra problema net XXI. amžiuje.

Daug prikalbėta, kad Lietuvoje apie 85 proc. gyventojų save priskiria krikščionių bažnyčioms ir bendrijoms, bet realiai koks dešimtadalis yra sąmoningi savo tikėjimo išpažinėjai. Toks kontekstas leidžia rastis akibrokštui, kai grupė žmonių gali pareikšti įkuria Krikščionių partiją. Nominali krikščionybė, kuri klesti mūsų krašte tam sudaro puikias prielaidas.

Su tikėjimu neturi nieko bendro

Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad krikščionys turi likti politinių įvykių nuošalyje. Jis yra pašauktas šį Dievo sutvertą pasaulį, žmonių bendruomenę gerinti ir taip savo Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atpirkimą padaryti regimu, konkrečiu, išgyvenamu. Politinė veikla yra viena iš priemonių kaip šio tikslo siekti. Tačiau jo krikščioniška priklausomybė negali virsti priedanga politiniams tikslams siekti.

Toks aukštyn kojomis apverstas vaizdas susidaro pažvelgus į Krikščionių partiją. Nesiimu spręsti apie ten susibūrusių žmonių tikėjimą, tačiau šių politikų ikišiolinė veikla ir poelgiai neteikia vilčių, kad šalies politikoje atsirado krikščioniškas proveržis. Negana to, dvelkia manipuliacija ir pigia viešųjų ryšių akcija. Naujosios partijos vicepirmininkas Aleksandr Sacharuk „Lietuvos žinių“ žurnalisto Vladimiro Laučiaus paklaustas, ar partijos pavadinimas reiškia, kad šios partijos nariais negalės tapti laisvamaniai ar kitų religinių įsitikinimų žmonės, atsakė, kad: „Pagal tikėjimą skirstyti nereikėtų. Tas pavadinimas nurodo ne tikėjimą.“ Žurnalistui tvirtinant, kad pavadinime yra įvardytas būtent krikščionių tikėjimas, parlamentaras išrėžė: „Ne, su tikėjimu jis neturi nieko bendro“. Kitaip tariant, Krikščionių partijos lyderiai patys pripažįsta su krikščionybe neturi nieko bendro. Taip pasivadinta norint pritraukti gerų, bet neišmanančių politikos žmonių balsus, kurie vien pamatę žodžius „Krikščionių partija“ gali balsuoti per rinkimus už šiuos apsišaukėlius.

Tylėsime?

Problemos esmė, kad šios partijos pavadinimas apeliuoja į religinę, o ne į politinę (kaip yra krikščionių demokratų atveju) tapatybę. Krikščionių vardu veikti ir kalbėti gali tik jų įgaliotos institucijos, o ne siaura politinė grupuotė, kuriai tokiu būdu atsiveria galimybės klaidinti žmones ir kelti sumaištį jų galvose.

Šioje situacijoje norėtųsi išgirsti Lietuvos krikščioniškų bažnyčių ir bendrijų vadovų balsus. Būtų galima kreiptis į Teisingumo ministrą, kad jo vadovaujama ministerija neregistruotų partijos, pasivadinusios krikščionių vardu, įstatų. Pagaliau stipriau protestuoti galėtų ir paprasti krikščionys. Kažkodėl piktinamasi, kai atgailaujantis žmogžudys priima krikštą, kai surengiamas koks nors triukšmingas koncertas ar pasirodo kokia meninė provokacija. Dažnai burnojama dėl niekų, tačiau tylima, kai niekinamas krikščionio vardas. Jis, pasak apaštalo Petro, yra skirtas garbinti Dievą (plg. 1 Pt 4, 16), o ne manipuliacijoms. Prisiminkime, kad dėl šio vardo yra persekiojama tūkstančiai žmonių, kad jis reiškia vienybę su Išganytoju, o tai pakankama priežastis sustabdyti mūsų krikščionių vardo profanavimą.

Susiję įrašai:

• KO NERIMSTA LIETUVOS KRIKŠČIONYS?
• LIETUVOS TRADICINIŲ KRIKŠČIONIŠKŲ BAŽNYČIŲ PAREIŠKIMAS
• MARIUS BALČIŪNAS: „AŠ NESAKIAU, KAD ESU KATALIKAS“
• LIETUVOS POLITIKOS KATAŠUNIAI
• HELOVINAS IR ŠVENČIŲ ALTERNATYVOS