Nuo 1991 metų sausio 13 – osios mus skiria du dešimtmečiai. Dabartiniai vaikai ir paaugliai apie anuos įvykius žino tik iš tėvų ir mokytojų pasakojimų, ši data jau tampa valstybinių ritualų dalimi, žuvusių vardais pavadintos gatvės. Laikas daro savo, jis turi keistą savybę nutrinti aiškias ribas, išblukinti spalvas, atbukinti jausmus, kurti legendas. Ir galvą kvaršina tik vienas klausimas: negi belieka tik pareiga prisiminti?

Legendų herojai paprasti. Jie buvo žmonės gyvenę savo tylų, normalų gyvenimą, gal tik širdies kertelėje girdėję nuojautos kuždesius, kad už posūkio lūkuriuoja kažkas neįsivaizduojama. Gal ir nieko negirdėję, vien norėję, kaip dabar madinga teigti, „būti savimi“. Šlovė ir nemirtingumas juos pasirinko atsitiktinai, juk, pasak vieno filmo pavadinimo, „Niekas nenorėjo mirti“. Tokie man yra sausio 13 – osios herojai. Ko gero, grubiai pasakyta, bet kažkoks nenusakomas „instinktas“ juos nuvedė prie mirties. Tai laisvės instinktas, kuris parodo, kad esame ne vien duonos ir žaidimų trokštančios būtybės. Neveltui įstatymų leidėjai sausio 13 – ąją pavadino Laisvės gynėjų diena.

Truputi makabriška, bet laisvės skonis visada turi kraujo priemaišų. Kas jį pajuto savo gomuriu, nebegali jo pamiršti. Šis skonis yra stipriausias priešnuodis prieš atminties amneziją. Tačiau laisvė yra reikli, nepakanka jos vieną kartą krauju palaistyti. Ji pastoviai iškyla mums kaip pasirinkimas ir galimybė. Būtent čia man darosi nejauku prieš aną mirties pasiglemžtą keturioliktuką. Mūsų gyvenimo realijų šviesoje jų mirtis pradeda panašėti į nelaimingą atsitikimą. Nes laisvė mums yra nebepatogi sąvoka. Laisvė tampa muziejinė vertybė svarbi tik etikos vadovėlių sudarytojams.
Juk laisvi žmonės nebijo pasirinkti tiesos, kad ir kokia nemaloni ji jiems būtų. Jie nesutinka gyventi dvigubų standartų morale, kuri darosi mūsų visuomenės gyvensenos norma. Tuo tarpu laisvė yra galimybė gyventi kitaip. Ji yra galimybė kurti, keistis, drįsti įgyvendinti svajones, tačiau ji gali taip ir likti neišnaudota, jei bijosime rizikuoti. Jei neišdrįsime būti kitokie.
Be laisvės skonio sausio 13 – osios minėjimas tėra mandagus pareigos prisiminti atlikimas. Pagarbūs ritualai, iškilmingi Seimo posėdžiai dvelkia marmuriniu šalčiu. Mūsų atmintis tampa lygi antkapių tylai. Tuo tarpu vienintelis deramas atsakymas į žuvusiųjų prie televizijos bokšto pasiaukojimą yra laisvo ir oraus žmogaus gyvenimas.

Susiję įrašai:

• SAUSIO 13-OJI :ATMINTIS TIESOS AKIVAIZDOJE
• APKARTINTAS LAISVĖS SALDUMAS
• KĄ GALI „MAŽAS ŽMOGUS“?
• APIE PRIEŠUS AUSTRUS IR LIETUVOS DRAUGUS
• AR SĄJŪDIS ĮGYVENDINO SAVO TIKSLĄ?