Kaip kasmet minimos Romo Kalantos žūties metinės. Dabar šis įvykis įgauna „Kauno pavasario“ vardą. Spontaniškas aštuntojo dešimtmečio jaunimo bruzdėjimas Kaune tapo istorikų domėjimosi objektu, jo minėjimas apaugo formalumu bei ritualais, o pats Romas Kalanta po mirties apdovanotas aukščiausiu šalies ordinu. Romo Kalantos žūties įvykis vadinamas žygdarbiu, „laisvės fakelu“, „žiežirba parako statinėje“.
Pamenu, dar būdamas dešimties metų berniukas, 1980 metų rudenį besišnekučiuodamas su savo jauna teta sužinojau, kad prieš keletą metų vienas vaikinas Kaune apsipylė benzinu ir susidegino. Net išsižiojau iš nuostabos, ko gero, pirmą sykį gyvenime įsisąmoninęs, kad galima savanoriškai atimti sau gyvybę. „Ir dainų apie jį bei eilėraščių yra prikurta,“ – pridūrė teta bei paniūniavo kažkokią dainelę, kurios melodija priminė prie laužų traukiamų dainų stilių. Dainoje buvo pasakojama apie ne laiku nutrūkusią Romo meilę. Šis pokalbis paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad neištvėręs puoliau kvosti tėvus, ką jie žino apie šį įvykį. Jie patvirtino, jog taip buvo, ir sakė, kad dar penki kituose mūsų didžiuosiuose miestuose turėję tuo pačiu metu taip pat pasielgti, tik pabūgo. Tačiau niekas man nesugebėjo rišliai paaiškinti, kodėl vaikinas Kaune taip pasielgė.
Leidausi į vaikystės prisiminimus bandydamas pailiustruoti, kokiu mastu Romo Kalantos žūtis buvo įsiveržusi į tautinę sąmonę. Nepraėjus nė dešimtmečiui, jo figūra virto legenda, mitu, nepaisant to, kad tikrų žinių apie jo veiksmą taip ir neegzistavo, o vienintelis informacijos šaltinis tebuvo užsienio radijo „balsai“.
Vis dėlto kyla klausimas, kokį poveikį mūsų išsivadavimui turėjo Kalantos poelgis? Iki šiol kyla rimtų abejonių dėl jo priklausymo kokiai nors pogrindinei organizacijai, o eitynės Laisvės alėjoje buvo veikiau stichinis nei gerai apgalvotas ir organizuotas veiksmas. Žinoma, nepaneigsi, kad šis sujudimas buvo nemalonus sistemai, tapo jai – nors ir trumpalaikiu – iššūkiu. Be to, net tokie trumpalaikiai pilietiniai plykstelėjimai yra fiksuojami istorijos. Bet tenka pripažinti, jog Romo Kalantos susideginimas netapo plataus nacionalinio pasipriešinimo judėjimo pradžia. Juo labiau kad pats susideginimo veiksmas protesto vardan buvo gana paplitęs reiškinys pasaulyje baigiantis septintajam dešimtmečiui. Taip prieš JAV karinę invaziją į Vietnamą protestavo budistų vienuoliai. 1969 m. Prahoje susidegino Janas Palachas, o Rygoje – Ilja Ripsas. Tad toks Kalantos poelgis nebuvo pirmas.
Tačiau mus domina ne tiek šio įvykio istorinės aplinkybės, kiek jo simboliškumas. Kodėl Kalanta „tiko“ žaibo greičiu tapti nacionaliniu didvyriu? Jo veiksmas puikiai simbolizavo tautos bejėgiškumą. Kalantos poelgis išreiškė ne tiek pasipriešinimą, kiek desperaciją. Juk per šalį nenusirito masinių protestų, demonstracijų, streikų banga, o kiekvienas neformalus jaunimo krustelėjimas buvo smerkiamas vyresnės kartos. Taip pat jis liudijo, kad tautos gyvastingumas yra pakirstas, ji nebeišgali kolektyviai priešintis ir sutinka su aukos vaidmeniu. Šis susideginimas buvo aukos mentaliteto, kuris gajus (deja, iki šiol) mūsų tautoje, apraiška. Todėl ji nedvejodama Romą Kalantą kanonizavo ir įtraukė į savo panteoną. Jis gerai tiko prie savęs apraudojimo ir apgailėjimo liturgijos.
Keistas herojus Romas Kalanta. Keista ir tai, kad mūsų kolektyvinėje sąmonėje heroizmą garantuoja savižudybė. Ar Kalantos poelgis nėra tautinio savižudiško mentaliteto išraiška? Net iš sovietinių vadovėlių žinojome apie Margirio susideginimą, kuris visada buvo pristatomas kaip heroizmas. Mūsų herojai – savižudžiai, tad ar verta stebėtis, kad esame savižudžių šalis, kad iki šiol smerkiami kunigai, atsisakę į kapus lydėti savižudžius? Ar verta stebėtis tuo, kad pas mus savižudybė laikoma stiprybės ženklu? Juk, pavyzdžiui, Lietuvoje 1972-1973 metais pagal oficialią statistiką įvyko dar 13 savižudybių susideginant. Abejoju, ar jų motyvacija buvo pasipriešinimas sovietinei priespaudai. O Kalantos poelgis jaunajai kartai pateikiamas smarkiai romantizuotai, mokymų programose yra net pamokos šia tema. Ar tik taip neskatiname vešėti šiam savižudiškam mentalitetui? Jo gyvybingumą liudija ne vien savižudybių mastai, bet ir savižudiški pasirinkimai, kurie ir lemia beveik be perstojo valstybę krečiančias krizes.
Tad kartais atrodo, kad gyvasis Kalantos fakelas vis tebeliepsnoja.