Savaitės pradžioje buvo paskelbti dar vienos atliktos krašto gyventojų apklausos rezultatai. Jie rodė, kad, Lietuvos žmonių nuomone, reikėtų stiprinti prezidento galias. Taip manė net 71,3 proc. piliečių. Prezidento galių nesutiktų stiprinti tik 13,2 proc. gyventojų. Dar 15,5 proc. respondentų neturėjo savo nuomonės šiuo klausimu.

Ką liudija apklausos rezultatai? Visų pirma, ar tokia Lietuvos piliečių nuomonė nereiškia jų noro, kad kas nors konkrečiai prisiimtų atsakomybę už valstybės valdymą, nes tada būtų galima ne iš abstrakčių politinių jėgų, bet iš asmenų, turinčių aiškiai apibrėžtas funkcijas, reikalauti apčiuopiamų rezultatų valdant kraštą? Juk kol kas nė vienas politikas nėra prisiėmęs atsakomybės už klaidas nuvaldant valstybę. Maža to, visi teigia, jog „dirbo Lietuvai“, o kaltė dėl klaidų padaroma kolektyvine.

Kitas dalykas – tokios žmonių nuotaikos reiškia stiprios lyderystės poreikį. Piliečiai nori, kad būtų lyderis, kuris imtųsi ryžtingų veiksmų politiniame gyvenime. Jie pasiryžę suteikti tokiam vadovui dideles galias, kad tik būtų sujaukta mūsų politikoje nusistovėjusi tvarka, statusai, taisyklės. Dauguma gyventojų sutinka suteikti įgaliojimus prezidentui – svarbu, kad atsirastų jėga, kuri veiksmingai įsiterptų į pelėsiais atsiduodantį politinį pasiansą.

Verta pažymėti, kad tokius lūkesčius piliečiai sieja su prezidento institucija. Iš dalies tai suprantama, nes prezidentą gyventojai renka tiesiogiai, tad jų noras deleguoti jam papildomas galias yra pateisinamas. Kitas klausimas, kad prezidento galių praplėtimo problema iškyla būtent tuomet, kai šiame poste atsiduria viena ar kita asmenybė.

Pavyzdžiui, tokio klausimo visai nebuvo keliama prezidentaujant Algirdui Brazauskui. Prisimenant tuo metu Lietuvoje tvyrojusią priešpriešą tarp dešinės ir kairės, prezidento galių klausimo neeskalavimas buvo logiškas. Problema pradėjo kilti, kai prezidentu tapo Rolandas Paksas, kuris ne kartą deklaravo, kad norėtų platesnių įgaliojimų valstybės vadovui. Prezidentas Valdas Adamkus ne tiek reikalaudavo didesnių galių, kiek periodiškai skųsdavosi, jog dėl jų menkumo negalįs paveikti politinių procesų šalyje, tuo tarsi pateisindamas savo neveiklumą.

Prezidento galių problema vėl pradėjo šmėžuoti, kai prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Teisybės dėlei verta pabrėžti, kad pati prezidentė savo galiomis nėra viešai nusiskundusi. Tačiau piliečiai, matydami savo veiklią ir energingą prezidentę, nori, kad ji turėtų daugiau erdvės pasireikšti.

Vis dėlto nieko negali būti blogiau valstybei, kaip taisyti jos politinę sistemą atsižvelgiant į atskiras personalijas, o ne į visumą ar besikartojančius reiškinius. Stiprus prezidentas – didelių valstybių prerogatyva. Lietuvoje prezidentas dėl savo nepartiškumo yra balanso ir pusiausvyros tarp įvairių galios centrų figūra. Būdamas tiesiogiai renkamas žmonių, o ne politinių kompromisų ir sandėrių „įstatomas“ į postą, jis ir turėtų būti kiek įmanoma arčiau tautos ir pirmiausia rinktis ne politikų, bet gyventojų interesus.

Šiuo atžvilgiu būtų galima permąstyti prezidento institucijos vaidmenį ir kai kurias galias. Pavyzdžiui, būtų tikslinga prie prezidentūros įkurti patariamąjį organą. Jį sudarytų įvairių pilietinių ir visuomeninių judėjimų atstovai, tam tikras piliečių parlamentas, kuris galėtų per prezidentą paveikti politinius ir teisinius reiškinius. Tokiu atveju būtų normalu prezidentui suteikti teisę skelbti referendumą kaip tautos valios išraišką.

Akivaizdu, jog esmė – ne galios, juk Lietuvos Konstitucija nėra kokie nors spąstai ar tinklas, kurie skirti tik tam, kad apribotų geravalį politiką. Visuomet esama galimybių pateisinti savo silpnybes bloga sistema, arba priešingai, pasireikšti iniciatyvumui, kūrybiškumui, o svarbiausia – troškimui tarnauti žmonėms.

Susiję įrašai:

• IDEALIOJI IR REALIOJI DALIA GRYBAUSKAITĖ
• KAS BIJO R.PAKSO?
• DALIOS REALYBĖ
• PREZIDENTĖS AMBICIJOS IR BESTUBURIAI POLITIKAI
• PASKUTINIS V.ADAMKAUS KARTAS – JO KADENCIJOS VEIDRODIS