Ko gero, Kalėdos nebūtų Kalėdomis be prakartėlės arba taip vadinamo „betliejaus“. Evangelijoje pagal Luką, Jėzaus gimimo istorijoje, skaitome, kad Marija pagimdžiusį savo sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, o angelas piemenims pranešė: „rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (plg. Lk 2, 7. 12). Tiesa, dabartiniai betliejai yra smarkiai nutolę nuo evangelijų lakoniškumo, nes šalia Kūdikio prakartėlėje yra vaizduojama ne tik jo Motina, bet ir Juozapas, gyvuliai, piemenėliai, angelai. Pats paprotys vaizduoti Viešpaties gimimo sceną yra senas, pirmasis sieninės tapybos pavyzdys Romoje yra datuojamas IV a. Tačiau tik XVI a. atsirado tradicija įrengti trijų dimensijų prakartėlės bažnyčiose su vaškinėmis arba medinėmis figūromis vaizduojančiomis kalėdinės istorijos veikėjus. Šios tradicijos pradininkas yra šv. Pranciškus Asyžietis, tiesa jo prakartėlę supo gyvi personažai. Šimtmečiu vėliau prakartėlės atsirado ir krikščionių namuose, veikėjus lipdydavo iš duonos minkštimo, o turtinguose namuose jie būdavo nulieti iš stiklo. 

Susiję įrašai:

• KADA GIMĖ JĖZUS?
• AR TIKRAI LIETUVOJE ATSIRADO TALIBANAS?
• SKAITMENINĖ KALĖDŲ ISTORIJA
• ULTRAGARSINIS JĖZUS
• MILIJONAS UŽ ĮSITIKINIMUS