
Vyriausybė yra pritarusi Teisingumo ministerijos siūlymui į teismų darbą įtraukti visuomenės atstovus (tarėjus), kurie dalyvautų sprendžiant svarbias bylas ir patartų teismui, kokį sprendimą priimti. Teismų įstatymo pakeitimo projekte numatyta pasitelkti tarėjus sprendžiant labai svarbias bylas, kuriose prieš teismui priimant sprendimą jie galėtų teisėjui išsakyti savo nuomonę, kaip turėtų būti išspręsta byla, o šis ją privalėtų įvertinti ir pagrįsti, kodėl į ją buvo atsižvelgta arba ne.
Nors tai bus žingsnis į priekį didinant teismų veiklos skaidrumą, lieka didelių abejonių dėl daugybės tokio sprendimo aspektų. Susidaro įspūdis, kad tai tarsi kaulas šuniui – visuomenei nuraminti, nes toks žingsnis būtų pusėtinas.
Juk nebus patenkinti nei teisėjai (jiems padaugės „terlionės“, nes reikės įtikinėti tarėjus dėl savo sprendimų), nei visuomenė, nes piliečių nuomonė bus tik patariamoji. Išeis kaip toje liaudies patarlėje: „Nei velnias, nei gegutė.“
Tad vertėtų klausti – kodėl tarėjai, o ne prisiekusieji? Kodėl esant situacijai, kai pagal apklausas teismų sistema Lietuvoje nepasitiki apie 65-70 proc. piliečių, nežengus ryžtingo ir solidaus žingsnio bei nesuteikus piliečiams tam tikrų nuosprendžio galių?
Kuo skiriasi tarėjai nuo prisiekusiųjų? Tarėjų yra tik patariamoji funkcija, o prisiekusiųjų instituto pagrindinė idėja – pilietis teisia kitą pilietį, nors neturi jokių specialių teisės srities žinių. Jie nustato (bendru sutarimu ar kvalifikuota dauguma), kaltas ar nekaltas teisiamasis. Klasikinis tokios būtinybės paaiškinimas – apsaugoti pilietį nuo galios savivalės ir užtikrinti teisę, kad bylą nagrinės jam lygūs piliečiai. Juk pirmiausia prisiekusieji vadovaujasi sąžine ir visuomenės gyvenimo realijų suvokimu, o ne griežtomis įstatymų normomis. Tai suteikia kiekvienam atsakovui vilties, kad bus atsižvelgta į visas aplinkybes ne tik formaliu, bet ir emociniu požiūriu.
Suprantama, tokios mintys šokiruoja teisinę bendruomenę, kurioje net diskusijos apie teismų nuosprendžius prilygsta mirtinai nuodėmei, o žmonių abejonės vadinamos „linčo teismu“. Tačiau tokia sistema puikiai funkcionuoja daugybėje valstybių, o ir mums, prisiminus Kauno pedofilijos ar Eglės Kusaitės bylas, būtų labai naudinga.
Ir ne vien dėl jų. Prisiekusiųjų teismas padeda išvengti vienpusiškumo teismo procese ir priimant sprendimus. Be to, tam tikrais atvejais profesionalūs teisėjai gali būti mažiau objektyvūs nei prisiekusieji, nes pastarieji neturi išankstinio nusistatymo atsakovo atžvilgiu. Toks pavojus iškyla dėl to, kad daugybės bylų nagrinėjimas gali kelti skeptiškumą atsakovui ir jo pateikiamiems įrodymus.
Prisiekusiųjų teismas palaiko visuomenės suinteresuotumą teisinės sistemos veiksmingumu. Juk esant Lietuvoje tokiam žemam pasitikėjimui teismine valdžia, prisiekusiųjų teismo įvedimas tik padidintų visuomenės pasitikėjimą Temide. Prezidentė, įstatymų leidėjai, o ir teisinė bendruomenė turėtų suprasti, kad tik pati visuomenė gali atkurti pasitikėjimą teismais. Tačiau tam reikia ne kosmetinių pataisų, bet realių žingsnių užtikrinant visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus teismuose.
Taip pat tai būtų galimybė didinti bendrą teisinę kultūrą šalyje. Štai JAV egzistuoja patarlė: „Būk mandagus su visais, nes niekada nežinai, kas pateks į prisiekusiųjų žiuri, kuri spręs tavo bylą.“
Pagal Jungtinių Valstijų įstatymus, kiekvienas pilietis turi pareigą dalyvauti žiuri. Ir ne šiaip sau pareigą, bet garbingą pareigą, kaip pabrėžiama vadove, kurį gauna kiekvienas asmuo, pakviestas būti prisiekusiuoju: „Nėra vertingesnio darbo, kuriuo paprastas pilietis gali pasitarnauti mūsų valstybei, kaip atsidavusiai ir sąžiningai atlikti prisiekusiojo funkcijas.“ Tad ten svarbiausia, kad piliečiai norėtų dalyvauti teismų darbuose, o ne atriboti juos nuo visuomenės.
Jei sulauktume prisiekusiųjų instituto mūsų šalyje, dėl suteiktos galimybės tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant teisingumą tarp piliečių pagarba teisei ir valstybei tik didėtų. Deja, susidaro įspūdis, kad šios pagarbos buvimas atsakingiems asmenims paprasčiausiai nerūpi.
Susiję įrašai:
- POLITIKA IR GARLIAVA
- GARLIAVA – UŽ VALSTYBĘ
- TIK NUOMONĖ
- TOMAS VILUCKAS: „LIETUVOJE KURIAMA BAIMĖS ATMOSFERA“
- VYSKUPO PRINCIPAI IR PEDOFILAS