Ne vienerius metus bažnytiniuose sluoksniuose netyla kalbos apie menką pasauliečių vaidmenį Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje. Nors pasauliečiai vis dažniau užima tam tikras pareigas vyskupijų ir parapijų struktūrose, bet periferijoje tebėra situacija, kai parapijose aukščiausia pasauliečio pozicija bažnyčioje yra zakristijono darbas, o vyskupijų struktūrose, net šeimų centrų direktoriais yra kunigai. Kitaip tariant, katalikybė Lietuvoje vis dar yra smarkiai klerikalizuota. Toks Bažnyčios vaizdas tiesiogiai kertasi su jos bendruomeniniu matmeniu, agapės principais ir tarnysčių įvairovės sklaida.

Vienas iš jos deklerikalizacijos kelių galėtų būti nuolatinių diakonų atsiradimas. Norisi priminti, kad Vatikano II Susirinkimas atkūrė nuolatinių diakonų tarnystę katalikybėje. Apie šio žingsnio reikšmę Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), sako:

„Vatikano II Susirinkimo Lotynų Bažnyčia sugrąžino diakonatą kaip „tikrą ir nuolatinį hierarchijos laipsnį“; Rytų Bažnyčios jį išlaikė visais laikais. Šis nuolatinis diakonatas, kuris gali būti suteiktas ir vedusiems vyrams, labai praturtina Bažnyčios misiją. Iš tiesų yra tikslinga ir naudinga, kad vyrai, kurie Bažnyčioje atlieka tikrai diakonišką tarnybą tiek liturginiame ir pastoraciniame gyvenime, tiek socialinėje ir karitatyvinėje veikloje, būtų „sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“ (§ 1571).

Bažnyčios gyvenime vyskupystė, kuri yra kunigystės pilnatvė tarytum įsišakoja dviem kryptimis. Juk vyskupui tvarkytis Bažnyčioje padeda kunigai, kurie jam atstovauja bendruomenėje atlikdami sakramentinę tarnystę (ypač švęsdami Eucharistiją) bei prisiimdami pagrindinę atsakomybę valdymo reikaluose, bei diakonai, kurie padeda jam įgyvendinti artimo meilę ir skelbti Dievo žodį, patarnauti liturgijoje. Tokia sakramentinės Kristaus kunigystės vizija Bažnyčiai yra būdinga nuo pat jos ištakų.

Lieka pridurti, kad pagal Bažnyčios mokymą:

„Diakonams privalu, be kitų pareigų, patarnauti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškuosius slėpinius, ypač Eucharistiją, dalyti Eucharistiją, asistuoti santuokai ir ją laiminti, skelbti Evangeliją ir sakyti pamokslus, vadovauti laidotuvių apeigoms ir imtis įvairių gailestingumo darbų.“ (KBK 1570)

Kaip matome diakonai užima ženklią vietą Bažnyčios misijoje.

Kodėl taip aktuali yra diakonų tarnystė nūdien paaiškina dar vienas svarbus dalykas. Prieš dešimt mėnesių popiežius Benediktas XVI išleido dokumentą, vadinamąjį motu proprio, kuriame įvedė pataisas kanonų teisėje. Jos aiškiai nurodo, kad diakonystė yra artimesnė pasauliečiams, nei tarnybinei kunigystei. Tai reiškia, kad diakonatas yra tarytum tiltas tarp dvasininkijos ir pasauliečių, nes, nors diakonas ir yra hierarchijos laipsnis, jis lieka pasauliečiu.

Atrodytų viskas kilnu, gražu bei dvasinga, tačiau nuolatinių diakonų Lietuvoje dar neturime. Juk prieš septynis metus Lietuvos vyskupai priėmė sprendimą įvesti nuolatinį diakonatą ir čia, Vatikanas patvirtino diakonų ugdymo programą Lietuvoje. Ir viskas. Norisi klysti, bet kol kas niekur nefigūruoja jokie asmenys, kurie ruoštųsi tapti nuolatiniais diakonais…

Kas tai? Kaip paaiškinti tai, kad ugdymo programos priimtos, o kandidatų nėra? Gal jie ruošiami tyliai, pogrindžio sąlygomis? Gal pasauliečiai nenori aktyviau jungtis į itin konkrečią tarnystę Bažnyčioje? Gal esama klero užsisklendimo požymių ir nenoro įsileisti pasauliečius į hierarchiją?

Kol į klausimus sulauksime atsakymų, laikas bėga. Tie vyrai, kurie dega entuziazmu tapti diakonais gali paprasčiausiai nusivilti. Kaip suprasti, kad jie, kuomet kreipiasi į kunigus išsakydami savo troškimą būti diakonais, išgirsta tokio turinio atsakymus: „Tikintieji dar nėra pribrendę tam (vedusiam diakonui)…“, „Geras noras, bet ne prie šio vyskupo“, „Suburkite 15 norinčių ruoštis diakonatui žmonių grupę“ ir pan? Kitaip tariant, nuolatinių diakonų klausimas apeinamas tylomis arba iškyla kliūčių sąrašas, kodėl jie negali atsirasti lietuviškoje katalikiškoje terpėje.

Toks delsimas (kokios bebūtų jo priežastys), strategiškai žvelgiant, yra nenaudingas pačiai Bažnyčiai. Juk diakono funkcijos neapsiriboja liturgija. Pati žodžio „diakonia“ reikšmė nurodo, jog diakonas yra pašauktas tarnauti. Čia atsiveria plačios perspektyvos – karitatyinė, sielovadinė, pastoracinė veikla, paremta šiuo statusu ir iš jo kylančiomis teisėmis, gali būti visokeriopai vaisinga.

Be to, dabartinėje kunigystės pašaukimų krizės akivaizdoje, diakono figūra gali būti tinkamas atsakymas krikščionių bendruomenėse. Juk ne už kalnų tas laikas, kai kunigas, pavyzdžiui, kaimų bendruomenėse bus prabanga, o diakonai galėtų imtis ten vadovaujančio vaidmens. Tai tik keletas pavyzdžių, kurie liudija, kad be šios tarnystės Bažnyčios gyvenimas yra nuskurdinamas.

Susiję įrašai:

• APIE PASAULIEČIUS, KLERIKALUS IR DIAKONUS
• MOTERYS SU MITRA?
• KUR REIKIA KREIPTIS, KAD GALĖTUME SUSITUOKTI BAŽNYČIOJE?
• 2011-ieji LIETUVOS KATALIKYBĖJE – GAILESTINGUMO, VILTIES IR VIENYBĖS SĖJA
• NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI