Pasaulio žiniasklaida ūžia nuo paslaptingosios organizacijos „WikiLeaks“ paskelbtų dokumentų turinio. Kol vieni Lietuvos žiniasklaidos atstovai „WikiLeaks“ išvadinėja „asilais“, kiti – nacionalinio transliuotojo eteryje postringauja apie vertybes ir kaip jos trypiamos, pasaulinėse informavimo priemonėse dirbantys žurnalistai raitojasi rankoves ir analizuoja „WikiLeaks“ paskelbtus dokumentus. Politikai žurnalistų spaudžiami išsisukinėja, susitikę tarpusavyje kikena, o visuomenei transliuoja rūsčius tekstus apie pažeistą pasitikėjimą ir sumažėjusį saugumą.

Svarbu priminti, kad „WikiLeaks“ (anglų k. leak – nutekėti) yra ne pelno siekianti organizacija, save pristatanti kaip tiriamosios žurnalistikos grupę, kurios pagrindinė veikla – skelbti originalius, slaptus ir neredaguotus dokumentus, suteikiant galimybę juos anonimiškai ir saugiai nutekinti į viešąją erdvę. Manoma, kad ši organizacija dabar yra sukaupusi apie 1,2 mln. slaptų dokumentų.

Dėl šią savaitę paskelbtų „WikiLeaks“ dokumentų pasaulio žmonės galėjo žvilgterėti į didžiosios politikos užkulisius. Ir vaizdas susidaro tikrai ne koks: nūdienos politikoje klesti cinizmas, slapti sandėriai, spaudimas, net patyčios. Mes pamatėme tai, ką nujautėme – mūsų karaliai yra nuogi.

Ko gero, būtų visai neblogai, jeigu „WikiLeaks“ vyrukai pasidarbuotų ir Lietuvoje. Tokios mintys kilo po trečiadienį nuskambėjusio pranešimo, kad 12 garsiųjų Valstybės saugumo departamento (VSD) parengtų analitinių pažymų visuomenei nebus paviešintos, kaip išsireiškė departamento generalinis direktorius Gediminas Grina, „dėl jose atskleidžiamų darbo metodų“.

Tačiau stebint šį jau gerokai įgrisusį tąsymąsi dėl 12 pažymų darosi keista, kad formalias jų neviešinimo priežastis lydi, švelniai tariant, keistoka retorika. Štai pasak G.Grinos, ten „informacija yra sena“. Prisiminkime ir tai, kaip liepos mėnesį vykusios spaudos konferencijos metu prezidentė Dalia Grybauskaitė patikinusi, kad pažymos „tikrai bus pateiktos“, čia pat pareiškė, kad „tiesą sakant ten nieko įdomaus nėra“.

Rugsėjį iš politinio šešėlio išlindęs buvęs premjeras socialdemokratas Gediminas Kirkilas giliamintiškai pasamprotavo, esą „išslaptinti jas siūloma nebent norint dar labiau susilpninti mūsų VSD, kad operatyviniai darbuotojai nustotų dirbti“. Dar įdomiau, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai, išskyrus jo pirmininką Arvydą Anušauską, yra visai patenkinti dabartine VSD pozicija šiuo klausimu.

Akivaizdu, jog už šių baimių slypi ne tik nuoširdus rūpestis (tokiu daugumos šalies politikų nuoširdumu piliečiai jau seniai abejoja), bet ir suinteresuotumas, kad ši medžiaga nepasidarytų žinoma krašto žmonėms. Suprantama, kad tuo susirūpinęs G.Kirkilas, nes maždaug prieš ketverius metus rašytose pažymose kalbama apie jo Vyriausybės formavimą ir veiklą, bet ko bijo kiti?

Mums lieka spėlioti, bet gal vertėtų piliečiams kai ką ir žinoti. Žinoma, tokio Vytauto Naudužo niekas neprisimena, o „valstietė“ A.Staponkienė skendi politiniuose ūkuose, tačiau yra ir kitų įdomybių, su kuriomis turėtų susipažinti ne tik NSGK išrinktieji, bet visas Seimas ir dar balsuoti ateinantys piliečiai. Ar, pavyzdžiui, piliečiams nesvarbu susipažinti, kaip formuojama valdžia, kaip braižomi rusiškų dujų keliai į Lietuvą, kaip kaunamasi dėl strateginių objektų, kas lemia tam tikrų publikacijų pasirodymą žiniasklaidoje ir pan.?

Ne, minčių policininkai nustatys, ką gali žinoti kokio Pakrūmališkio gyventojas, o ko – ne. Juk tokiu mažai žinančiu, susirūpinusiu kasdienės duonos paieškomis žmogumi paprasta manipuliuoti. Gal todėl norėtųsi, kad šalyje atsirastų bent kas nors, kas nepaisydamas menamo padorumo ir saugumo pasidarbuotų „WikiLeaks“ metodais. Kita vertus, nenuostabu, kad nutrūktgalvių mažai, kam norisi užspringti žole prie upelio?

Susiję įrašai:

• NĖRA JĖGOS, KURI PALENKTŲ MALAKAUSKĄ?
• BUVO-NEBUVO
• VYTAUTO POCIŪNO ŽŪTIS: KLAUSIMAI, KURIŲ NETURĖTŲ BŪTI
• PRIVALOME ŽINOTI TIESĄ, NORS IR KIEK TAI KAINUOTŲ
• SEKIMO SKANDALAS JAV IR MŪSŲ PRIVATUMAS