Pastarųjų dienų pranešimai iš Azijos žemyno verčia krūptelėti: Mianmare per ciklono sukeltą katastrofą, o Kinijoje per žemės drebėjimą žuvo ar dingo be žinios dešimtys tūkstančių žmonių. Tokie įvykiai sukelia gailestį ar užuojautą nukentėjusiems, o mąstančiam žmogui ir klausimų, kodėl vyksta šie reiškiniai, kaip jų akivaizdoje turime jaustis, kaip į juos reaguoti.
Nuo mūsų vertybinių nuostatų priklauso ir mūsų atsakymai į šiuos klausimus. Jei esame materialistai, viską versime tik gamtos dėsniams, jei antiglobalistai, tai viskuo apkaltinsime klimato atšilimą, kurį skatina godūs kapitalistai, na, o jei mūsų pažiūros fundamentalistinės, tai gamtos kataklizmuose įžvelgsime Dievo bausmę niekaip neatsiverčiantiems budistams ir bedieviams kinams. Tačiau visi šie atsakymai pernelyg paprasti ir pateiktų nesudėtingą šio pasaulio vaizdą, kuris, kad ir kaip to vengtume, deja, lieka mįslingas.
Sutinku, kad pasaulinių įvykių stebėtojui, jei jo širdyje bent kiek glūdi Dievo baimė, gali kilti mintis, jog Dievas baudžia žmogų už jo padarytas nuodėmes. Gal nebūtinai ten gyvenančiųjų, bet žmonių giminės apskritai, juk buvo tvanas, siera iš dangaus krito ant Sodomos ir Gomoros, Jahvės rykštės čaižė išdidųjį Egiptą…
Mums sunku susitaikyti su dviem Dievo vaizdiniais. Viena vertus, didelis tikėjimo išbandymas yra pasitikti Jėzaus Kristaus Tėvą, kuris žmogui atiduoda save per Sūnų. Toks Dievas neturi tikslo bauginti, gąsdinti, bausti, kariauti su savo kūriniais. Tai panašėtų į mitologiją, jei jis skaičiuotų žmonių nusižengimus, kaip tai daro pagonių dievybės, ir už juos baustų.
Kita vertus, jis yra, kaip sakydavo Antanas Rubšys, „staigmenos Viešpats“. Mes pasitenkintume prognozuojamu Dievu, kuris negali iškrėsti jokių „siurprizų“, netikėtumų. Su tokiu Dievu viskas aišku: jis geras, nebaudžia, bet tik stebi, kaip virpa žemė, liejasi vanduo, kyla chaosas. Jis mokslininkas – eksperimentatorius, beaistris, teologijos ir dogmatikos, mūsų įsivaizdavimų ir išprotavimų kalinys.
Tad įvairūs gamtos kataklizmai nėra jo bausmė žmonijai, bet jis kažkodėl leidžia įvykti tam tikriems dalykams. Jei kas žinotų, kodėl, tai būtų Dievas. Aišku, kad per juos jis byloja, taip su mumis kalbasi, o ne baudžia. Nenuginčysi, ši kalba keista, bet ją nurašyti bausmei reikštų Visatos Kūrėją, Visavaldį, Viešpatį paversti baudėju.
Juk bausmė slypi ten, kur vienas viršesnis ir nori kitą pažeminti, kitam parodyti jo vietą. Dievas su mumis taip nesielgia, jis vadovaujasi kitokia logika, kuri dažnai būna mums neperkandama.
Drįstu manyti, kad Dievas žmogui leidžia patirti tam tikrus įvykius tam, kad darytume išvadas, matytume juose pranašiškus ženklus. Prisiminkime vieną Evangelijos epizodą (plg. Lk 13, 1-5). Vertindamas riaušes, pasibaigusias kelių galilėjiečių smurtine mirtimi ar vandens bokšto griūtį, nusinešusią aštuoniolikos statybininkų gyvybes, Jėzus pabrėžia, kad žuvusieji nebuvo kuo nors blogesni už jo klausytojus. Jis tik paragino atsiversti. Tai reiškia, kad įvairūs dramatiški įvykiai turėtų tapti mums stimulais būti atidesniems dalykams, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkmenomis, naujai pažvelgti į mus supančią tikrovę, labiau vertinti tai, ką turime, kelti esminius klausimus apie gyvenimą ir jo trapumą, permąstyti savo santykius su Dievu.
Žinoma tai, kas vyksta Azijoje, mus prislegia, reikalauja iš mūsų kažkokios pozicijos, gal todėl surandame lengvų paaiškinimų. Vertėtų tik pabrėžti, kad apaštalo Pauliaus Laiške romiečiams aiškiai sakoma, kad visatoje egzistuoja mirties ir trūnumo dėsnis, kuris įsiveržė į kūriniją po pirmojo žmogaus nuopuolio. Apaštalas Paulius sako, jog kūrinija dūsauja ir laukia atpirkimo. Uraganai, ciklonai, pražūtingos sausros – tai besikankinančios gamtos dejonės, tai jos šauksmas Dievo link. Štai kodėl tokie šventieji kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Antanas Paduvietis buvo tokie dėmesingi gamtai. Jie savo pamokslais paukščiams, žuvims dalyvavo kūrinijos atpirkimo slėpinyje.
Turime įsisąmoninti, kad blogio ir naikinimo slėpinys niekur nepasitrauks. Kai kurie teologai (tarp jų buvo Jonas Paulius II) savotišku ir įdomiu būdu traktuoja Jėzaus maldą Alyvų kalne. Juk Jėzus žinojo nuo pradžių, kad reiks kentėti mirti, bet prašė atitolinti „šią taurę“. Ko Jėzus prašė? Jis prašė Tėvo, kad po jo kančios bei mirties gamta ir žmonija daugiau nebekentėtų, kad pranyktų mirtis. Tačiau blogio dėsnis liko egzistuoti. Jėzaus malda buvo išklausyta kitu būdu. Kūrinija laukia, kol „bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Esame šio laukimo kaltininkai ir dalininkai.
Susiję įrašai:
