Tektų gerokai pakrapštyti galvą norint prisiminti atvejį Lietuvos istorijoje, kai skilę į kelias bažnyčias mūsų krašto krikščionys vieningai viešumoje pasisakytų apie kokį nors reiškinį. Tai įvyko trečiadienį, kai tradicinių Lietuvos krikščioniškų bažnyčių vadovai išplatino pareiškimą dėl Krikščionių partijos pavadinimo.
Šio klausimo aktualumą šalies krikščionių bendruomenei atspindi tas faktas, kad jį pasirašė net abi suskilusių Lietuvos Evangelikų Reformatų bendruomenės pusės, kurios taip nesutaria, jog jų byla gali atsidurti Konstituciniame Teisme. Po kreipimusi yra ir Lietuvos Stačiatikių arkivyskupo metropolito Chrizostomo parašas, nors mūsų šalies stačiatikiai yra pabrėžtinai santūrūs, kai kalbama apie mūsų valstybėje vykstančius visuomeninius ir politinius procesus. Toks bendras pareiškimas liudija du dalykus: tarp Lietuvos krikščionių yra gyva ekumenizmo dvasia, svarbiais klausimais įmanoma rasti sutarimą ir, kad Krikščionių partijos pavadinimas kelia didžiulę manipuliacijos grėsmę.
Suprantama, kad paprastam piliečiui gali būti keblu susigaudyti, ko nerimsta tie krikščionys. Juk egzistuoja daugybė darinių, kurių pavadinimuose figūruoja žodis „krikščionys“… Štai ir naujosios partijos vedlys Gediminas Vagnorius išsisukinėja:
„Remiantis senomis Europos partijų pavadinimų tradicijomis, Krikščionių partija atspindi ne religines, bet krikščioniškosios kultūros vertybes. Vakarų Europoje centro dešinės politinės partijos tradiciškai vadinamos krikščioniškais pavadinimais. Trumpinant pavadinimus, ar siekiant išvengti pasikartojimo, gali būti praleidžiamas žodis demokratai. Pavyzdžiui, Bavarijoje (Vokietija) pagrindinė partija vadinasi Krikščionių socialinė sąjunga. Lietuvoje net dvi politinės partijos turi krikščionių demokratų pavadinimą, dėl to mes pasirinkome trumpesnį pavadinimo variantą“, – sakė jis žiniasklaidai.
Tiesa, nebūtų problemos, jei ši partija vadintųsi kokiais nors krikščionsocialais. Tuomet galėtume kalbėti apie krikščioniškas vertybes, kurios pateikiamos sekuliaria, politine forma ir nereikalauja religinio lojalumo, taip yra, pavyzdžiui, krikdemų atveju. Tačiau, kaip pabrėžiama krikščioniškų bendrijų lyderių pareiškime, „kai naudojama grynai bendrinė krikščionio sąvoka, suprantame, kad tai visuomet apeliuojama į religinę, o ne į politinę tapatybę“. Juk krikščionio tapatybė yra glaudžiai susieta su Jėzaus Kristaus asmeniu, jo skelbta Evangelija, o ne su politiniu veikimu. Kaip jaustis tikram, o ne nominaliam krikščioniui, kai jis žinių sraute perskaito tokius žodžius: „Krikščionims už paramą – postai“? Belieka ironiškai klausti, kuriam krikščioniui jie siūlomi? Taip galima prieiti iki visiško absurdo…
Šioje situacijoje itin keista G.Vagnoriaus pozicija. Kodėl jis atsisako politinės terminijos, o pasirenka visiškai religinę? Jei tai buvo padaryta spontaniškai, paskubomis, jei šio politiko ir žmogaus širdyje yra krikščioniško tikėjimo daigų, jis turėtų prieš tvirtinant įstatus inicijuoti partijos pavadinimo korekciją. Ir tai galėtų padaryti net vedamas pragmatiškų sumetimų, nes pakanka pamatyti, kaip vargsta krikdemai dėl Vilniaus vadovybės poelgių ir sprendimų, kurie neturi bendrumo su krikščioniškomis vertybėmis. Beje, jau dabar naujos partijos veikėjų Seime poelgiai niekaip neįsikomponuoja į „krikščioniškosios kultūros vertybes“.
Tačiau jei G.Vagnorius ir jo bendražygiai liks kurti pagrindinių bažnyčių balsui, tuomet galėsime teigti, kad Lietuvos politinėje padangėje pasirodė ne krikščioniškas, o antikristinis darinys, kuriame yra tik manipuliacijos ir nežabotas valdžios geismas, o jos lyderis apimtas paprasčiausios didybės manijos.
Susiję įrašai:
- LIETUVOS TRADICINIŲ KRIKŠČIONIŠKŲ BAŽNYČIŲ PAREIŠKIMAS
- KRIKŠČIONIO VARDAS: AR LEISIME JĮ NIEKINTI?
- GENEROLAS LAURINKUS EINA Į ŽVALGYBĄ
- A. ZUOKAS, LIBERALIZMAS IR KRIKŠČIONIŠKOS VERTYBĖS
- VALDANČIOJI KOALICIJA DAR TURI REZERVŲ