„Aš buvau praradęs tikėjimą kunigais. Dabar, po šios jaudinančios patirties, patikėjau dar kartą. Jūs, Italijos žmonės, turite šventąjį. Ar suprantate tai? Jūs turite šventąjį“. Šie žodžiai yra pasakyti apie vieną žiniasklaidos dabar nekenčiamiausią žmogų – Romos popiežių Benediktą XVI. Juos pasakė ne koks egzaltuotas atsivertėlis, bet 38 metų vyriškis, patyręs lytinę prievartą iš kunigo.
Maltietis Josephas Magro buvo vienas iš aštuonių, kunigų išniekintų, šios salos gyventojų, kurie susitiko su popiežiumi jo vizito Maltoje metu. J.Magro tiesiai paklausė pontifiko, kodėl jį išprievartavo kunigas. „Jo veide išvydau širdgėlą, jis kentėjo drauge su manimi. Per šį susitikimą verkėme visi, taip pat ir popiežius“, – italų žiniasklaidai tvirtino šis nuo iškrypėlio nukentėjęs vyras.
Tačiau popiežiaus ašarų nenorima matyti. Daug smagiau iš jo tyčiotis, kaip tai darė Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, sukūręs „alternatyvią“ popiežiaus apsilankymo rugsėjį ūkanotame Albione programą, kurioje buvo numatyta pontifikui iškilmingai atidaryti abortų kliniką, palaiminti gėjų santuoką arba dalinti gatvėje prezervatyvus.
Smaginamasi ir kitaip. Štai šiuolaikinio ateizmo apaštalai Richardas Dawkinsas ir Christopheris Hitchensas siūlo suimti Benediktą XVI jo vizito Didžiojoje Britanijoje metu.
Tokia mintis nesvetima, pavyzdžiui, ir Monikai Bončkutei, kuri siūlo „į popiežiaus bei jo vyrukų klubo rezidenciją pasiųsti detektyvus su arešto orderiais“. Matyt, atminties amnezija leidžia pamiršti, kad popiežius yra ne tik religinis lyderis, bet ir valstybės (nors ir nykštukinės) vadovas.
Beje, šis komentaras mirga ir kitokiomis insinuacijomis. Jame, remiantis nenurodytais šaltiniais, teigiama, kad „tikrasis sutanotų pedofilų skaičius kai kuriose katalikų vyskupijose galėjo būti ir 10-12 procentų“
Gal prieš kažką panašaus teigiant vertėtų pavartyti bent 2004 m. Niujorko Johno Jay keledžo paskelbtą tyrimą, kuris analizavo visus kaltinimus, pateiktus JAV kunigams nuo 1950 m. iki 2002 m. Pagal jį 4,5 proc. visų amerikiečių kunigų (šiame laikotarpyje jų būta apie 100 tūkst.) yra kaltinami bent sykį turėję santykių su nepilnamečiais. Didžiajai jų daliai kaltinimai buvo atšaukti, iš 4 392 apkaltintų kunigų 56 proc. buvo kaltinami už vieną veiksmą.
O štai JAV 2008 m. nacionalinė ataskaita apie blogą elgesį su vaikais skelbia, kad 2008 m. JAV buvo nustatyti 62 tūkst. nepilnamečių išnaudotojai. Tarp jų katalikų kunigų skaičius toks mažas, kad jiems kaip atskirai kategorijai dėmesys net neskiriamas, nors M.Bončkutė teigia:
„Jeigu pedofilas nuspręstų sąmoningai pasirinkti profesiją, kuri jam leistų tenkinti savo iškrypėliškus įgeidžius ir dar likti nenubaustam, šiltesnės vietos kaip kunigystė Romos katalikų bažnyčioje surasti lyg ir neįmanoma“.
Kaip ir tik neįsigilinęs į Katalikų bažnyčios gyvenimą žmogus gali teigti, kad
„dabartinis popiežius taip pat įtvirtino ir „Ekskliuzyvios kompetencijos“ doktriną, pagal kurią iš vietinių vyskupijų pamažu buvo atimta teisė tvarkytis su vis dažniau į viešumą patenkančių pedofilijos skandalų pasekmėmis. Pedofilų su sutanomis gynybą ir jų nusikaltimų užglaistymą tiesiogiai į savo rankas perėmė Roma.”
Juk perimdamas pedofilijos bylas Vatikanas ir siekė užkirsti kelią vietos vyskupų savivalei, nes kaip parodė įvykių eiga būtent diecezijose klestėjo slaptumo kultūra, kuri leisdavo užglaistyti kunigų nusikaltimus.
Todėl naujose, balandžio pradžioje paskelbtose, Vatikano instrukcijose šiuo klausimu, sakoma, kad „Visada reikėtų laikytis civilinės teisės nuostatos – pranešti apie nusikaltimus atitinkamoms valdžios institucijoms“, o sunkiausių pažeidimų atvejais numatytas tiesioginis popiežiaus įsikišimas, pašalinant nusikaltėlius iš kunigų luomo, kad kokie tokio kunigo bičiuliai, kanonų teisės žinovai netemptų procesų bažnytiniuose teismuose.
Akivaizdu, kad tapant popiežiaus pedofilų gynėjo portretą persistengiama, nes nepateikiama faktų visuma. Užmerkiamos akys prieš jo pastangas kovoti su šia votimi katalikybėje. Pamirštama, kad vos tapęs popiežiumi jis suspendavo monstrą Marcelį Macielį, įtakingąjį „Kristaus legionierių“ steigėją, kuris prievartaudavo net savo vaikus (!), viešėdamas JAV ir Australijoje susitiko su dvasiškių pedofilų aukomis ir jų atsiprašė, į Airiją iš Vatikano perkėlė arkivyskupą Diarmuidą Martiną, kuris atidarydamas Dublino diecezijos archyvus, atidarė „Pandoros skrynią“ ne tik Airijoje, bet ir Europoje.
Būtent dabartinio pontifiko dėka traukiasi iš pareigų vyskupai savo elgesiu sutepę apaštalų įpėdinių vardą. Pagaliau Vatikano institucijos ragina nukentėjusiuosius nuo kunigų kreiptis į teisėsaugą.
Tokia yra tiesa. Be abejo, ji skaudi kiekvienam sąmoningam krikščioniui, nes net vienas pedofilijos atvejis (nebūtinai kunigo) yra baisus papiktinimas ir krikščionio vardo pažeminimas. Todėl mums reikia šios tiesos. Todėl Maltoje Benediktas XVI padėkojo už drąsą tiems, kurie patyrė paniekinimą iš kunigų pusės. Juk be tiesos nėra laisvės.
Susiję įrašai:
- APSIVALYMO KELIU
- KARDINOLAS PRIEŠ KARDINOLĄ: AR TAI PRADŽIA?
- BENEDIKTAS XVI – NETILPĘS Į ĮVAIZDŽIUS
- AR IŠMOKSIME AIRIŠKAS PAMOKAS?
- KAIP SKIRIAMI VYSKUPAI?
