Kiek aprimus aistroms po nesėkmingo bandymo į ikimokyklinio ugdymo įstaigas prastumti Gender Loops programą, pasirodė keletas publikacijų, kuriose buvo mėginama analizuoti visuomenės, politikų reakciją. Suprantama, kad būta tiek sekuliarios minties svarstymų, iš kurių išsiskyrė docento Dainiaus Pūro straipsnis „Veide“ Brangi visuomenės sutelkimo kaina, tiek atstovaujančių krikščioniškai pozicijai. Tarp pastarųjų vertėtų paminėti protestantų teologo Holger Lahayne straipsnį Pasiklydę „Gender“ vingiuose. Nuomonių įvairovė yra pliuralistinės visuomenės bruožas, bet neišvengiami ir klausimai, kurie turėtų būti gvildenami tiek visuomenėje, tiek tarp krikščionių.

Ar esame pribrendę diskusijai?

Iš šių ir kitų publikacijų nesunku pastebėti keletą dalykų. Daugelis autorių, tarsi suradę puikią progą, su džiaugsmu vanojo Socialinės apsaugos ir darbo ministrą Rimantą Joną Dagį, taikydami jam tokius epitetus kaip „isteriškas“ arba „pagautas įsiūčio karščio“, tūžo ant Katalikų Bažnyčios vadindami pasipriešinimą Gender Loops programai gerai surežisuota viešųjų ryšių akcija, o jau minėtas Dainius Pūras buvo tiesus:

„Katalikų Bažnyčia ir konservatoriai neturėtų labai džiaugtis žinodami, kokiais visuomenės jausmais jie žaidžia, eskaluodami panašius moralinės panikos priepuolius.“

Tačiau vienu klausimu sutaria kone visos pusės, išreikšdamos nuogąstavimą, kad praleista proga visuomenei diskutuoti apie toleranciją, vaikų auklėjimą, tą patį homoseksualumą (nors gender problematiką sutapatinti su homoseksualumo klausimu būtų nedovanotina klaida). Tokiuose svarstymuose yra tiesos grūdas, bet pamirštama, kad visuomenė yra šiai diskusijai nepajėgi, nes žmonės neturi net minimalių žinių apie tai, pavyzdžiui, kas yra gender. Įsijungia gynybiniai mechanizmai, kadangi piliečiai pasijunta bejėgiai, nesaugūs, nes su jais nesikalbama, o sprendimai jiems primetami iš išorės, ES struktūrų, lobistinių organizacijų. Todėl karšta reakcija yra suprantama.

Panašios bėdos kamuoja ir katalikų bendruomenę. Susidaro įspūdis, kad apie gender teorijas kiek aktyvesnis katalikas žino tik iš obskurantistinio dr. Inge M. Thürkauf pranešimo konspekto Gender mainstreaming – nauja ideologija kovoje prieš santuoką ir šeimą, kuris, tarsi koks brukalas (spam), paklajojęs po katalikų elektroninio pašto dėžutes atsidūrė net viename „Respublikos“ grupės leidinyje.

Kas tas gender?

Sociologai skiria du terminus, kalbėdami apie vyrų ir moterų skirtumus. Biologinė lytis (angl.- sex) nurodo anatominius bei fiziologinius kūno skirtumus, o socialinė lytis (angl.- gender) nurodo psichologinius, socialinius ir kultūrinius skirtumus tarp vyro ir moters. Nors biologiniai skirtumai tarp skirtingų lyčių atrodytų yra akivaizdūs, visgi sociologai mano, kad didelės įtakos dėl šių skirtumų atsiradimo turi ir visuomenė bei kultūra. Kitaip tariant, kūdikis gimsta, turėdamas pirmąją lytį, o vėliau susikuria antrąją. Tad vyro ir moters socialiniai vaidmenys išmokstami, jie tarsi ir sudaro socialinės lyties – gender pagrindą.

Gender studijų plėtra vyko 1980–1990 metais, kai jos atsiskyrė nuo feminizmo studijų. Mat pastarasis socialinio pasaulio analizėje pabrėžia lyties centriškumą. Dauguma feministų sutinka, jog pažinimas neatskiriamai susijęs su biologinės ir socialinės lyties klausimais. Kadangi vyrai ir moterys turi nevienodas patirtis ir į pasaulį žvelgia skirtingai, todėl ir savo pasaulio sampratas jie kuria nevienodai. Pasak feministų, vyrai tradiciškai užima visuomenėje galios bei valdžios padėtis ir investuoja į savo privilegijuotų vaidmenų palaikymą. Tokiomis sąlygomis lytiškai orientuotas pažinimas tampa gyvybiškai svarbia jėga amžiams išsaugant susiklosčiusias socialines sanklodas ir įteisinant vyrų dominavimą. Tad neišvengiamas lyčių antagonizmas, jų tarpusavio kova ir varžybos dėl dominuojamos padėties. Tuo būdu tiesiogiai ir netiesiogiai feminizmas pripažįsta dvilytiškumą, lyties biologines skirtybes.

Rimtu posūkiu vertėtų laikyti postmodernaus mąstymo proveržį į feministinę mintį, kuris padarė įtaką tokiems mokslininkams kaip Judith Butler. Pasak Butler, lytis visiškai nėra nekintama, bet priešingai, ji permaininga ir atsiskleidžia veikiau žmonių darbuose, o ne jų prigimtyje. Lytis yra modeliuojama, kuriama, perkuriama. Tai reiškia, kad žmogaus kūnas ir biologiniai požymiai nėra duotybė, o juos nulemia žmogaus veikla ir asmeniniai pasirinkimai. Tokioje perspektyvoje išryškėja, kaip atsiranda aksioma, kad egzistuoja mažiausiai penkios lytys: moters, vyro, heteroseksuali, homoseksuali ir transseksuali.

Susiję įrašai:

• KLAUSIMAI APIE GENDER (II)
• GĖJAUS IR VYSKUPO DISKUSIJA:TURININGA IR ĮDOMU
• GYVENO KARALIUS IR KARALIUS
• 2009-IEJI KATALIKŲ BAŽNYČIAI LIETUVOJE: IŠNAUDOTOS IR NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS
• HOMOSEKSUALŲ PARTNERYSTĖS: KAM PRIKLAUSO PASKUTINIS ŽODIS?