KLAUSIMAI APIE GENDER (II)

Kalbant apie gender svarbu pabrėžti, kad jei viskas būtų apsiriboję vien akademiniais sluoksniais, mokslininkų diskusijomis, tuomet kažin ar apskritai kalbėtume apie šią teoriją. Tačiau nuo studijų pereita prie praktikos. Tai vadinamasis Gender mainstreaming, kuris yra mokslininkų apibrėžiamas

„kaip lyčių lygybės įgyvendinimo visais visuomenės lygiais strategija per jos stebėjimo organizavimą, taikoma priimant politinius sprendimus ir šitaip siekiant užtikrinti vienodą moterų ir vyrų interesų paisymą ir subalansuotą moterų ir vyrų atstovavimą visais lygmenimis, kuriuose turi bûti priimami sprendimai.“ (Alina Žvinklienė. Gender mainstreaming ar lyčių dėmens integravimo strategija? Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2004/2)

Tad esame politinių pasirinkimų akivaizdoje.

Kokiu mastu gender figūruoja politikoje?

Gender mainstreaming, kaip globali politinė koncepcija, atsirado įvairiose tarptautiniuose dokumentuose po 3-osios JT Pasaulio moterų konferencijos Nairobyje 1985 m. ir buvo patvirtinta 4-ojoje JT Pasaulio moterų konferencijoje Pekine 1995 m. Pastarisiais metais, jos vystymasis sustiprėjo, ypač po Europos Bendrijos Amsterdamo sutarties 1997 m., ji pradėta diegti įvairių Europos tarpvyriausybinių ir nacionalinių organizacijų veikloje. Gender mainstreaming tapo vienu iš ES politikos prioritetų, tačiau svarbu pabrėžti, kad ES vykdomos Gender mainstreaming politikos esmė – skatinant moterų ir vyrų lygybę, pasinaudoti moterų, ypač intelektiniais, pajėgumais. Šiam tikslui pasiekti lyčių lygybės principas integruojamas į visuomenines sistemas, struktūras, institucijas, programas ir politiką. Teigiama, kad Gender mainstreaming negali pakeisti jau veikiančių vyrų ir moterų lygių galimybių mechanizmų, bet veikiau kalbama apie naują veikimo strategiją, kurios pagrindas egalitarinių procesų visuomenėje aktyvinimas, moterų įsitraukimo į viešojo gyvenimo valdymo struktūras skatinimas. Tai akivaizdžiai pastebima, pavyzdžiui, kada kai kuriose šalyse įvedamos kvotos moterims dalyvauti valdant valstybę, dirbant mokslo institucijose.

Viena vertus, kaip lengvai galime įsitikinti patys, kad p. Inge M. Thürkauf skelbtų kataklizmų nematyti. Daug svarbesnis klausimas, jog Gender mainstreaming į politinę ir visuomeninę sferą veržiasi agresyviai, taikant tam tikroms visuomenėms nepriimtinus metodus, nuleidžiant sprendimus „iš viršaus“, juos įkomponuojant į įstatymų bazę. Šie klausimai jaudina ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europos piliečius, su kuriais taip pat nesitariama. Gender Loops programos diegimo ikimokyklinėse ugdymo įstaigose pavyzdys yra simptomiškas. Kai „kažkas“ ir „iš kažkur“ su vaikais atlieka eksperimentus, už kurių slypi ideologija, politika ir dideli pinigai, tai sukelia adekvačias reakcijas.

Ar Bažnyčia kalba apie gender?

Keistas reiškinys, kad Lietuvos katalikai p. Inge M. Thürkauf tekstą priėmė tarsi didelę sensaciją. Katalikų Bažnyčios dokumentuose (Popiežiškosios šeimos tarybos Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos 2000 m. ir Tikėjimo mokslo kongregacijos Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje skiriamas dėmesys ir gender problematikai, o pats klausimas yra vadinamas „sudėtingu“.

Popiežiškosios šeimos tarybos dokumente Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos, pabrėžiama, kad:

„Asmeniui tinkamai ir harmoningai integruojantis seksualinė ir „lyties” (gender) tapatybė viena kitą papildo, nes asmuo gyvena visuomenėje pagal kultūrinį modelį, atitinkantį jo lytį. Tad „lyties” (gender) seksualinės tapatybės kategorija yra psichinio-socialinio ir kultūrinio pobūdžio.“ (8)

Kaip matome, pati socialinės lyties idėja nėra atmetama, bet pasisakoma prieš kryptį, kuri neigia biologinės lyties egzistavimą ir sukuria „naujas lytis“, kas kelia grėsmę pačiai šeimos institucijai. Čia vertėtų pažymėti, kad gender kyla iš tradicinio ideologijoms konteksto – radikalios dialektikos, kai dviejų sampratų kaktomušoje (šiuo atveju biologinės ir socialinės lyčių) viena visiškai paneigia kitą.

Tai atsispindi ir kitame dokumente, Tikėjimo mokslo kongregacijos Laiške Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą bažnyčioje ir pasaulyje, kuris atkreipia dėmesį į būtent šį gender ideologijos šerdį:

„Siekiant išvengti vienos ar kitos lyties bet kokios viršenybės, linkstama nutrinti jų skirtumus, laikant juos paprasčiausiais istorinio bei kultūrinio sąlygojimo padariniais. Tokioje perspektyvoje kūno skirtingumas, vadinamas lytimi, minimaliai sumažinamas, tuo tarpu grynai kultūrinis matmuo, vadinamas gender, maksimaliai pabrėžiamas bei laikomas pirminiu“ (§2).

Savaime suprantama, kad lyčių skirtingumo, dvipoliškumo nuvertinimas sukelia nemenkus padarinius įvairiais lygmenimis. Laiškas perspėja:

„Antropologija, troškusi skatinti egalitarines perspektyvas moteriai, išlaisvindama ją iš bet kurio biologinio determinizmo, iš tikrųjų davė pradžią ideologijoms, kurios, pavyzdžiui, kursto abejojimą šeima, jos prigimtine struktūra, sudaryta iš tėvo ir motinos, į lygią gretą stato homoseksualumą ir heteroseksualumą, skatina naują polimorfiško lytiškumo modelį.“

Tačiau esama ne tik socialinės, bet ir, pavyzdžiui, teologinės problematikos. Juk sekant gender teoremomis, revizuotinas pats Dievo kūrybinis darbas, Dievo tėvystė yra patriarchalinės mąstysenos apraiška, o Jėzaus Kristaus buvimas vyru labai abejotinas…

Tad gender ideologija yra rimtas iššūkis nūdienos žmogui. Ne veltui tėvas Raniero Cantalamessa gender poveikį yra prilyginęs marksizmui. Joje mes aptinkame seną kaip žmonija pagundą išsilaisvinti iš savo prigimties ir kūno, jo biologinių sąlygotumų. Taip idėja vėl paneigia mūsų kūnišką tikrovę. Tik dažnai už idėjas skaudžiai mokame.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: