
Kitą dieną premjeras Gediminas Kirkilas pareiškia, kad postas gali atitekti koalicijos partneriams. Kad ir socialliberalams, kurie oriai padels ir padarys malonę perimdami naują ministeriją. Tiesa, kad viskas būtų įtikinamiau, premjeras apsimeta suirzęs, paskui paskelbia, jog patys socialdemokratai turi užtektinai specialistų, padejuoja, kad nemato pagrindo, kodėl R.Žakaitienė turėjo taip pasielgti. Pagrindas, pasak jos pačios, besąs nuovargis. “Sudėtinga moterims būti politikoje”, – skėsteli rankomis premjeras.
Scenarijus pažįstamas? Taip, taip. Neatlaikęs intrigų prieš porą metų atsistatydino A.Brazauskas, paskui dėl šeimyninių aplinkybių iš Vyriausybės pasišalino Z.Balčytis, prieš kelis mėnesius neatsilaikė prieš neįvardytų grupių spaudimą A.Kundrotas, visai neseniai dėl kažin kokių dviejų tūkstančių su gėlėmis iš Seimo pirmininko posto buvo palydėtas Viktoras Muntianas, dabar pervargo R.Žakaitienė. Beje, prieš tai tie pervargę, spaudžiamieji atlaikydavo po porą interpeliacijų. Ir nieko.
Dėl šių atsistatydinimų gali sau laurų nematuotis nei opozicija, nei visuomenininkai, kaip ir dėl švietimo ir mokslo ministrės kapituliacijos – mokytojų profsąjungos. Lietuvoje nėra moralios politikos standartų, kai žmogus pasitraukia iš posto įtikintas, jog jo veikla neatitinka demokratijos ir etikos vertybių. Čia visi šie postai paliekami, kai to viena ar kita forma paprašoma. Į juos sėdama per intrigas. Jie ir paliekami dėl jų.
Ką reiškia dabartiniai persistumdymai tarp valdančiųjų? Klanas telkia jėgas. Todėl vykdoma “selekcijos politika”, kai atsikratoma silpnesniųjų, tų, kurie yra tarsi Achilo kulnas, o jų vietas užima užsigrūdinę “valstybininkai”. Be to, “silpnesniųjų” užimamos pozicijos trukdo sutvarkyti nesutvarkytus reikalus. Juk taip atsitiko, kai itin “nenoriai” į aplinkos ministro kėdę įsėdo A.Paulauskas. Ryžtingų naujo ministro veiksmų nereikėjo ilgai laukti: išsyk užsimota “pažaboti” A.Stancikienę ir R.Baškytę, suręsti uošvės namelį ant kunigaikščio Algirdo kapvietės.
Juk “valstybininkai”, nors ir turėdami savo nuožiūroje “Lietuvos ryto” imperiją, akivaizdžiai pralaimi informacinę kovą. Viešumas tampa rimtu iššūkiu klanui. Taigi A.Siaurusevičius gera kandidatūra pataisyti padėtį. Jis kur reikia paspaus ir užtikrins “tinkamą” rinkimams atmosferą.
Matyti, kad “deržavininkai” nelaukė tokio visuomenės susidomėjimo jų aštuonkoju. Todėl klano egzistavimo jau neslepia nei A.Brazauskas, nei R.Lopata, nei M.Laurinkus. Save išdidžiai valstybininku tituluoja tas pats A.Siaurusevičius.
Todėl reikia kurti šmėklas, kurios gąsdintų paprastą Lietuvos žmogų arba kokį jautrios sąžinės visuomenininką, kad būtų galima atitraukti dėmesį nuo esminių šalies problemų.
Taip dienos šviesą išvysta “oligarchizuota žiniasklaida”, priešakyje su “Lietuvos žiniomis”, nuo mėnulio pilnaties kvaištelėję intelektualai, pakrūmėse tykojantys skustagalviai ir, o varge, į valdžią grįžtantys konservatoriai su frankenšteinu Landsbergiu. Tad sukuriama pavojaus regimybė, nuo kurios išgelbėti gali tik valstybiškai mąstantys vyrai, “pozityvios jėgos”, stabilumas kaip atsvara “gresiančiam” populizmui.
Kita vertus, tai rodo, jog klanas blaškosi, beviltiškai mėgindamas užglaistyti savo sistemos spragas. Todėl lieka guostis, kad visi klanai, šiaip ar taip, prieina savo dėsningą pabaigą.
Susiję įrašai:
- MŪSŲ AR “SPAUDOS KLUBO” TELEVIZIJA?
- KAS TIE VALSTYBININKAI?
- ĮRODYMAS – MINISTRŲ GALVOS
- KAS BUS LIETUVOS AMBASADORIUS PRIE ŠVENTOJO SOSTO?
- KOKIA YRA LRT LIGA?