KEDOFILO IŠPAŽINTIS

Mus vadina kedofilais, fanatikais, ligoniais, kriminaliniais garliaviniais, treninginiais ir kitais nuostabiais epitetais. Mes įpratę prie vadinamojo elito intelektualaus plūdimosi manierų, pamokslaujančio tono, postringavimo apie teisinę valstybę bei europietiškas vertybes.

Kadaise žydų religinis elitas pirmuosius Jėzaus Kristaus mokinius pavadino įstatymo neišmanančiomis padugnėmis, o dabar iš žiniasklaidos ložių ir orių pareigūnų lūpų esame paversti į linčo teismą vykdančią minią. Istorija parodys, kas yra kas, bet prisiminkime, kad anie „padugnės“ sukūrė civilizaciją, o jų teisėjus paglemžė užmarštis.

Taip pat įpratome per dvidešimt metų šioje valstybėje būti statistiniu niekalu, kuris yra vertas tik naujos mokesčių eilutės ar dar vieno taupymo vajaus. Sukandę dantis pusę savo mėnesio pajamų paliekame prekybos centruose už kasdienę duoną, kitą dalį – degalinėse, o trečią už suvargusį stogą virš galvos.

Įpratome, kad teisingumas šioje šalyje yra turtingųjų ir įtakingųjų privilegija, nors skelbiamas ir mūsų vardu. Temidė akla tiems, kurie plėšia bei vagia, bet išplečia akis, kai kas nors sukruta ginti savo teisių. Ar verta tuo stebėtis, nes ir pati valstybė yra tapusi galingųjų nuosavybe, juk jie visada žino geriau už mus, kas mums reikalinga ir naudinga.

Mus nuolat kaltino, kad esame blogi piliečiai, kad neiname balsuoti arba renkamės „ne tuos“, o kai išdrįstame viešai susiburti esame skelbiami valstybės priešais. Prieš keletą metų mums džiaugsmingai bei entuziastingai pranešdavo apie oranžines, rožines, džinsines revoliucijas posovietinėje erdvėje, kurios ten esą atneš demokratiją.

Vos prabilome ape violetinę revoliuciją mus pavertė patyčių objektu, nes revoliucijos gali kilti „ten“, kur diktatoriai, chanai, bajai, kur sukyla užguita liaudis! Tačiau šiukštu jų negali būti čia, kur klesti teisinė valstybė priešakyje su labiau už Romos popiežių neklystančiu Konstituciniu Teismu ir politinių lėlininkų klanais.

Lietuvai reikia būtent violetinės revoliucijos. Kunigai mums sakė, kad violetinė spalva katalikybėje reiškia atgailą ir apsivalymą. Tai – nemadingi ir nepatogūs žodžiai. Tačiau mums šito pasiutusiai reikia, nes, priešingu atveju, čia mūsų vaikai nebenorės gyventi. Jei ir toliau Lietuvoje vyraus stipresniojo teisė, jei neapsivalys teisėsauga ir politika nuo korupcijos bei praeities šešėlių, Lietuvos paprasčiausiai neliks.

Taip, mes galime pakęsti viską, nes esame maži, paprasti ir nereikalingi žmonės. Mes įpratome tik keiktis, kai gyventi sunku, bet nebegalime tylėti, kai šioje šalyje nesaugūs tampa mūsų vaikai. Tokia šalis neturi ateities.

Taip mes nebetikime ir nepasitikime savo valstybės teisiniais ir valdžios institutais, bet dar viliamės. Dar širdyse rusena viltis, kad tautos valia gali būti veiksminga ir išgirsta. Viltis, sako, kvailių motina, bet be jos gyvenimas neturi prasmės.

Todėl Klonio gatvėje Garliavoje gyvenanti mergaitė nėra tik auka. Ji – išniekintos, išprievartautos, pažemintos mūsų Lietuvos simbolis. Mes ginsime ją tokią, nepaisant to, kad paskutinės kartos komjaunuoliai, saugumiečiai, kapsukiniai teisėsaugininkai nori ją iš mūsų atimti.

Praėjusią savaitę galėjote suprasti: ji – mūsų.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai: