Kūčių, kaip ir kitų švenčių, šventimas yra praradęs savo prasmę, o virtęs paprasčiausiu „baliavojimu“. Tačiau ir Kūčios turi savitą, mums nevisiškai pažįstamą klodą.
Krikščioniškoje tradicijoje yra paplitęs vigilijų paprotys. Pirmaisiais amžiais didesnių švenčių išvakarėse krikščionių bendruomenės susirinkdavo bažnyčiose kur kartu melsdamiesi ir giedodami iki aušros budėdavo (žodis „vigilija“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „budėjimas“). Šis budėjimas išreikšdavo ilgesingą Jėzaus sugrįžimo laukimą. Pirmose krikščionių bendruomenėse buvo paplitęs įsitikinimas, kilęs iš pažodinės Jėzaus palyginimo interpretacijos (plg. Mt 25, 1-13), kad Kristus sugrįš būtent naktį, todėl naktimis dera uždegus žiburius, nemiegant, besiklausant Dievo žodžio laukti Išganytojo.
Vigilijos elementus randame Kūčių vakarienės šventime. Tik čia veiksmas persikelia į mūsų šeimas. Neveltui Kalėdas vadiname šeimos švente, nes Dievas pasirinko istoriškai egzistavusią šeimą, kad nuo jos prasidėtų kiekvieno iš mūsų išgelbėjimas. Tad šeimos paslaptis yra išganymo žinios centre. Bendra malda, budravimas, šviesa, neprabangus valgis, liudija apie šeimos atvirumą ateinančiam Kristui, kad Jis čia yra laukiamas, kad ši šeima nori gyventi pagal Jo paskelbtą Evangeliją.
Taigi kūčios yra budėjimas. Kaip daugybę savo tradicijų, taip ir vigiliją krikščionys perėmė iš žydų tautos. Pirmosios vigilijos aprašymą surandame Senojo Testamento Išėjimo knygoje (plg. Iš 12, 1-20) kai žydų tauta budėjo visą naktį laukdama ženklo kada galės išeiti iš Egipto. Ir šis budėjimas vyko šeimoje. Taip pat ir kita svarbi mūsų kūčių tradicija – žuvies valgymas – į krikščionybę atėjo iš judaizmo. Žydų rabinų viena iš pranašo Izaijo knygos (27, 1) ištraukų interpretacija sako, kad atėjęs Mesijas nudobs jūrų pabaisą Leviataną (pirmapradžio chaoso ir blogio simbolį) ir iš jo mėsos padarys visoms tautoms vaišes. Taip žuvis tapo Mesijo simboliu. Todėl pirmieji krikščionys jį pritaikė Kristui, o graikiško žuvies pavadinimo ichtus raidės pasidarė kriptograma šifruojanti krikčionių tikėjimo išpažinimo „Jėzus Kristus Dievo Sūnus“ pirmąsias raides. Ilgainiui žuvis tapo pasninko valgiu simbolizuojančiu Jėzaus pergalę ir jos valgymas krikščioniui reiškia, kad jis švenčia šią pergalę.
Vis dėlto svarbiausias kalėdinių papročių akcentas yra kalėdaičio laužymas. Beje, tokia tradicija Europoje yra paplitusi tik mūsų krašte ir Lenkijoje, tačiau paprotį per Kalėdas šeimoje valgyti ypatingą kalėdinę duoną turi daugybė krikščioniškų kraštų.
Kalėdaitis (nepainiokime jo su per šv. Mišias gaunamu Kristaus Kūnu, tai du visiškai skirtingi dalykai) simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, kadangi duona yra padaroma iš daugybės grūdų. Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalintis vienas su kitu Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Todėl kalėdaičio laužymas palydimas paties Jėzaus išmokytos „Tėve mūsų” maldos, kuri yra Dievo vaikų vienybės malda. Palaimintoji Motina Teresė sakydavo: „Besimeldžianti šeima išlieka vieninga”. Šeima – tai vieningas organizmas, o bendra malda šią vienybę pastoviai atnaujina ir skatina. Krikščioniški Kūčių šventimo papročiai nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzų, kuris yra kiekvienos krikščionių šeimos šaltinis ir centras.
Susiję įrašai:
- APIE 34 TŪKSTANČIŲ BAŽNYČIŲ ABSURDĄ
- “THE KILLERS” LYDERIS REKLAMUOJA MORMONUS
- LAUKTI PRISIKĖLIMO ŽENKLŲ
- KO SKRUZDĖS MOKO EKUMENIZMĄ?
- LIETUVIAI NEMĖGSTA MELSTIS?